Badachoso apgula
| Badachoso apgula | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
 | |||||||
| |||||||
Badachoso apgula, dar vadinama Trečiąja Badachoso apgula – susirėmimas tarp mieste buvusios prancūzų įgulos ir britų bei portugalų kariuomenės 1812 m. Pirėnų karo metu. Tai buvo vienas iš daugiausiai aukų pareikalavusių mūšių per Napoleono karus.[1]
Apgula redaguoti
Užėmęs Almeidos bei Rodrigo miestus, Velingtonas su armija patraukė į pietus link Badachoso. Šio miesto kontrolė užtikrintų saugų susisiekimą su Lisabona, pagrindine sąjungininkų operacijų baze pusiasalyje. Badachoso garizoną sudarė apie 5 000 prancūzų karių, vadovaujamų generolo Armand Philippon. Miestas buvo stipriai įtvirtintas, strateginiai taškai aplink sienas užlieti vandeniu ar užminuoti, perimetre įrengti bastionai. Badachosas šiame kare jau buvo sėkmingai atrėmęs dvi apgulas.[2]
1812 m. kovo 17 d. nepaisydami liūčių, sąjungininkai pradėjo apgulą, apsupdami miestą ir išsikasdami tranšėjas. Sąjungininkų armiją sudarė apie 27 000 karių, maždaug penkis kart tiek, kiek turėjo prancūzai.[3] Darbai dėl vėtrų ir liūčių ėjosi sunkiai. Kovo 19 d. prancūzai surengė netikėtą išpuolį su 40 kavaleristų ir 1 500 pėstininkų, sąjungininkai prarado apie 150 karių. Tarp sužeistųjų buvo ir seras Richard Fletcher, vyriausiasis inžinierius.[4]
Kovo 25 d. sąjungininkai, patirdami didelius nuostolius – 50 žuvusiųjų, 150 sužeistų – užėmė Pikurinos fortą, miesto įtvirtinimų dalį.[4] Tai leido jiems laisviau užsiimti apsiausties įtvirtinimų kasimu. Netrukus buvo įrengtos sunkiosios artilerijos baterijos, ir kovo 31 d. sąjungininkai pradėjo intensyvų miesto įtvirtinimų bombardavimą.[4] Balandžio 5 d. miesto sienoje buvo pramušti du plyšiai, ir sąjungininkų kariai pasiruošė šturmuoti. Šturmas tačiau buvo atidėtas dar parai, kad būtų galima pramušti dar vieną plyšį.[2] Sąjungininkus pasiekus žinioms, kad maršalas Jean-de-Dieu Soult žygiuoja su prancūzų armija atremti apgulos, balandžio 6 d. 22 val. prasidėjo skubus miesto šturmas.[3]
Mūšio eiga redaguoti
Prancūzai buvo pasiruošę šturmui ir, apie 19:30 pasibaigus artilerijos apšaudymams, iki 22 val. spėjo paspęsti įvairių spąstų būsimuose įsiveržimo keliuose prie sienos plyšių.[5]
Prasidėjus šturmui, prancūzai apšaudė artėjančius sąjungininkus muškietomis, sukeldami didžiulius nuostolius. Puolimui priartėjus prie sienų, prancūzai pradėjo mėtyti improvizuotas bombas - parako statines su dagčiais, granatas, padegtus šiaudų ryšulius, turėjusius apšviesti teritoriją, akmenis.[4] Didžiuliai nuostoliai sutrikdė sąjungininkų organizaciją, prasidėjo chaosas, dalis pajėgų pasiklydo ir užuot patekę į miestą kur turėjo surengti diversiją, prisijungė prie kitos grupės, turėjusios įsiveržti pro kitą plyšį sienoje pagrindiniam puolimui. Nuostoliai buvo tokie dideli, kad Velingtonas jau buvo pasiruošęs atšaukti puolimą, kai išgirdo, kad grupė karių užsiėmė placdarmą pilyje. Galiausiai prancūzai nebegalėjo ilgiau priešintis, ir generolas Philippon atsitraukė į San Kristobalo fortą šalimais. Kritus miestui, jis netrukus pasidavė sąjungininkams.[2]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Jac Weller. „Wellington in the Peninsula 1808–1814“. Londonas, 1962 m., ISBN 0-7182-0730-0
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Frederick Myatt. „British Sieges of the Peninsular War Staplehurst“, 1995 m. ISBN 0-946771-59-6
- ↑ 3,0 3,1 Julian Paget. „Wellington's Peninsular War – Battles and Battlefields“. Londonas, 1996 m., ISBN 0-85052-603-5
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 Maj Gen Whitworth Porter. „History of the Corps of Royal Engineers Vol I. Chatham: The Institution of Royal Engineers“. 1889 m.
- ↑ Arthur Wellesley. „The dispatches of Field Marshal the Duke of Wellington, during his various campaigns in India, Denmark, Portugal, Spain, the Low Countries, and France. From 1799 to 1818. Compiled from official and authentic documents“ 9 tomas, 1838 m.
