Azerbaidžaniečių kalba
| Azerbaidžaniečių kalba Azərbaycan dili آذربایجان دیلی Азәрбајҹан дили | |
| Kalbama | Azerbaidžane, Irane, Gruzijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Irake, Turkijoje, Sirijoje, Kazachstane |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | 24 mln. |
| Kilmė | Altajaus |
| Rašto sistemos | Arabų (X a.-dabar) Lotynų (1927-38, 1991-) Azerių Kirilica (1938-91) |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba |  Azerbaidžanas Dagestanas (Rusija) |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1 | az |
| ISO 639-2 | aze |
| ISO 639-3 | aze |
| Geografinis paplitimas | |
 | |
Azerbaidžaniečių kalba (Azərbaycan dili, Azərbaycan türkcəsi), arba azerų kalba (Azerice) – viena iš tiurkų kalbų. Priklauso pietvakarių (ogūzų) grupei, bet turi bruožų, būdingų šiaurės vakarų (kipčiakų) grupės kalboms. Paplitusi Azerbaidžane, Irane, Gruzijoje, Rusijoje, Irake, Turkijoje. Nuo 1991 m. Azerbaidžane vartojama lotynų abėcėlė.
Kalba yra gimininga turkų, turkmėnų, Krymo totorių kalboms. Daug tarmių, kurios skirstomos į Baku, Nuchos ir Kazach-Gandžos grupes. Azerbaidžaniečių kalbos leksikai didelę įtaką padarė persų ir arabų kalbos.
Azerbaidžaniečių literatūros istorija prasideda XVI a., tačiau kraštas buvo taip veikiamas persų kultūros, kad kai kurie Azerbaidžano literatūros veikalai buvo sukurti persų kalba.
Tarmės redaguoti
Kalba skirstoma į dvi pagrindines tarmių grupes:
- azj – šiaurės azerbaidžaniečių kalba (Azerbaidžanas ir Kaukazas)
- azb – pietų azerbaidžaniečių kalba (Iranas, Irakas, Turkija)
Kiekviena šių grupių turi daug tarmių. Salčiukų, kaškajų ir chaladžų kalbos neretai taip pat laikomos azerbaidžaniečių tarmėmis.
