Augustinas Janulaitis
| Augustinas Janulaitis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1878 m. kovo 19 d. Malavėnai, Šiaulių valsčius, Rusijos imperija
|
| Mirė | 1950 m. gegužės 22 d. (72 metai) Kaune
|
| Palaidotas (-a) | Petrašiūnų kapinėse |
| Veikla | teisėtyrininkas (teisės istorikas), teisėjas, publicistas, literatūros istorikas, politinis veikėjas |
| Partija | Lietuvos socialdemokratų partija |
| Alma mater | Maskvos universitetas |
 Vikiteka |
Augustinas Janulaitis |
Augustinas Janulaitis (1878 m. kovo 19 d. Malavėnuose, Šiaulių valsčius, Rusijos imperija – 1950 m. gegužės 22 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.) – teisėtyrininkas, teisėjas, publicistas, teisės ir literatūros istorikas, politinis veikėjas.
Biografija redaguoti
Kilęs iš 13 vaikų šeimos. Seserys Julija Biliūnienė ir Veronika Alseikienė, brolis Pranciškus Janulaitis. 1886 m. Augustinas įstojo į Šiaulių gimnaziją, bet 1893 m. už lietuviškos spaudos laikymą ir pogrindinę veiklą pašalintas. 1896 m. baigė Rygos gimnaziją. 1896–1900 m. studijavo teisę Maskvos universitete, iš jo du kartus buvo pašalintas.
1899 m. rugpjūčio 8 d. dalyvavo pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ pastatyme Palangoje, pats 1900 m. sausio 16 d. vaidino jo pastatyme Liepojoje. 1896–1901 m. bendradarbiavo varpininkų leidiniuose „Ūkininkas“ ir „Varpas“ (Žmogaus ir A. Juodvalkio slapyvardžiais), nuo 1898 m. – „Vienybėje lietuvninkų“ ir kt.
1900–1901 m. kalintas Liepojoje. Sužinojęs, kad nuspręsta jį ištremti į Sibirą, pabėgo į Tilžę, kur 1902–1905 m. redagavo „Darbininkų balsą“. [1] Nuo 1901 iki 1923 m. LSDP narys, buvo renkamas CK nariu (slapyvardis J. Lizdeika).
1903–1905 m. studijavo Berno universitete. 1906 m. su padirbtu pasu pagautas prie sienos ir Vilniaus apygardos teismo nuteistas 10 mėn. kalėjimo už lietuviškos literatūros gabenimą. Atlikęs bausmę, jau tikrąja pavarde grįžo į Maskvą tęsti studijų universitete ir 1907 m. jį baigė. 1908 m. su M. Biržiška redagavo „Žariją“, bendradarbiavo leidiniuose „Vilniaus žinios“, „Lietuvos žinios“, „Visuomenė“. Dirbo advokatu, 1912 m. tapo prisiekusiuoju advokatu tame pačiame Vilniaus apygardos teisme.
1916–1917 m. vokiečių internuotas Čersko karo belaisvių stovykloje. 1918 m. dirbo „Darbo balso“ redakcijoje. 1918 m., Augustinui Voldemarui išvykus į Paryžių vadovauti Lietuvos delegacijai Taikos konferencijoje, ėjo užsienio reikalų ministro pareigas. Likęs Vilniuje, Vinco Kapsuko suimtas.
1919–1925 m. Lietuvos Vyriausiojo tribunolo teisėjas, 1924 m. – pirmininkas. Nuo 1922 m. Lietuvos universiteto Teisės fakulteto Istorijos katedros vedėjas, 1924 m. – ordinarinis profesorius, 1932 m. – Garbės daktaras, 1935 m. – dekanas Kaune, nuo 1939 m. – Vilniaus universitete. Be to, dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose, nuo 1936 m. – Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.[2]
1922–1925 m. Valstybinės archeologijos komisijos pirmininkas. Redagavo Istorijos draugijos organą „Praeitis“ (1 t. išėjo 1930 m., 2 t. – 1933 m.). 1924–1939 m. redagavo VDU „Teisės fakulteto darbus“ (10 tomų).
1945 m. – Vilniaus universiteto Istorijos filologijos fakulteto dekanas, vėliau – LTSR Mokslų akademijos tikrasis narys.
Iki 1908 m. parašė daug straipsnių politinėmis temomis. Išvertė Karlo Markso „Manifestą“ (išleido Martynas Jankus). Po 1908 m. parašė daug istorinių tyrinėjimų darbų, parengė spaudai Jono Biliūno raštus, vertė Ibseno, Dostojevskio knygas. Spaudoje pasirašinėjo Žmogaus ir kitais slapyvardžiais.
Bibliografija redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 182-183 psl.
- ↑ Algirdas Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų: enciklopedinis žinynas. Vilnius: Knyga, 1991, 70 p. ISBN 5-89942-585-7.