Atribucijos teorija

Atribucijos teorija – socialinės psichologijos teorija, išvystyta šios disciplinos atstovų Fritz Heider, Harold Kelley, Edward E. Jones ir Lee Ross. Teorija nagrinėja, kaip žmonės paaiškina savo ir kitų asmenų elgesį, kokias priežastis priskiria atitinkamiems įvykiams, reiškiniams, kokią įtaką šios suvokimo pozicijos turi veiklos organizavimui ir kokie veiksniai apsprendžia atribucijos pobūdį.

Pagal atribucijos teoriją, yra du priežasčių atribucijos (priskyrimo) tipai:

• Išorinis (situacinė atribucija) – kai priežastys priskiriamos išoriniams veiksniams, pvz., orams.
• Vidinis (polinkio arba dispozicinė atribucija) – kai priežastys priskiriamos asmenybės veiksniams, pvz., asmens intelekto lygiui, vertybėms ar kitiems asmeniniams kriterijams, dėl kurių asmuo gali būti atsakingas už įvykį ar reiškinį.

Taip pat skaitykite

• Atribucija (psichologija)
• Atribucijos klaida
• Priežastingumas
• Edukacinė psichologija
• Ketinimų atribucija
• Kontrolės lokusas

Nuorodos

• Steve Booth-Butterfield esė apie atribuciją, 1996 Archyvuota kopija 2008-12-18 iš Wayback Machine projekto. (angl.)
• Bertram Malle, 2002 Archyvuota kopija 2007-07-31 iš Wayback Machine projekto. (angl.)