Aspartamas
Aspartamas (Slastilinas) E951 – dirbtinis saldiklis. Metilinis dipeptido esteris, susidedantis iš dviejų aminorūgščių: asparto rūgšties ir fenilalanino.
Istorija redaguoti
Aspartamas buvo atrastas 1965 m. JAV chemiko Dž. Šatlerio (James M. Schlatter), dirbusio G. D. Searle & Company kompanijoje. Šatleris bandė sukurti priešopinį vaistą. Smalsiai lyžtelėjes savo pirštą išteptą susintetintu aspartamu, jis iš karto pajuto intensyvų saldų skonį.
Susintetinus aspartamą, buvo pradėti jo tyrimai sveikatai. Kai kurie tyrėjai nustatė, kad jis žiurkėms sukelia vėžį, todėl FDA (Food and Drug Administration) labai ilgai jo nepatvirtino kaip maisto priedo. Tik 1983 aspartamą buvo leista naudoti karbonizuotuose gėrimuose, o nuo 1996 jokie apribojimai JAV jam netaikomi.
1985 m. kontroversiškai vertinama JAV kompanija Monsanto nupirko G. D. Searle & Company, ir aspartamo gamyba buvo perkelta į dukterinę Monsanto kompaniją NutraSweet. 2000 m. gegužės 25 d. Monsanto pardavė NutraSweet J. W. Childs Equity Partners II L.P kompanijai. JAV registruotas aspartamo patentas baigėsi 1992, taigi ir daugelis kitų kompanijų (Ajinomoto, Merisant, Holland Sweetener Company) pradėjo šio saldiklio gamybą.
Savybės redaguoti
Kaip ir baltymų, jo kaloringumas yra 4 kcal/g, tačiau dėl minimalių jo kiekių produkte, jo kaloringumas paprastai vertinamas kaip artimas nuliui. Lyginant su cukrumi, jo saldinamosios savybės pasireiškia lėčiau ir išlieka ilgiau. Aspartamas skyla 80 °C temperatūroje, todėl nenaudojamas termiškai apdorojamiems produktams saldinti.
Maisto priedas redaguoti
Dirbtinis saldiklis – Europos Sąjungos maisto priedų sąraše žymimas E951.
Aspartamas yra maždaug 160-200 kartų saldesnis už cukrų, neturi kvapo, gerai tirpsta vandenyje.
Saugos klausimai redaguoti
Patekęs į žmogaus organizmą aspartamas skyla į dvi aminorūgštis ir metanolį. Aminorūgštys yra baltymų sudedamosios dalys ir nėra pavojingos organizmui (jos netgi reikalingos). Metanolis (didesniais kiekiais) yra toksinė medžiaga, dėl ko buvo gąsdinama aspartamo žalingumu. Metanolis vėliau skyla į formaldehidą, o šis į skruzdžių rūgštį. Tačiau valgant aspartamu saldintus produktus metanolio išsiskiria žymiai mažiau, negu valgant tokius produktus kaip citrusiniai vaisiai, pomidorai ar jų sultys.[1]
Produktų, turinčių fenilalanino aminorūgštį, nerekomenduojama vartoti vaikams, turintiems polinkį į fenilketonuriją, todėl daugumoje šalių produktai, turintys aspartamo turi turėti įspėjimą „turi fenilalanino šaltinį“.
Yra manančių, kad aspartamas žalingas sveikatai. 1981 m. jo naudojimą nustatytomis dozėmis maisto produktuose, kaip nežalingą visuomenės sveikatai, patvirtino JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA), 1994 m. aspartamo naudojimas patvirtintas visose ES valstybėsė[2] Yra studijų, iškeliančių mintį, kad aspartamas gali padidinti priešlaikinio gimdymo, vėžio, kepenų cirozės, diabeto, išsėtinės sklerozės susirgimų riziką, kaip ir įrodinėjančių priešingai.[1][3] Aspartamo saugumo patvirtinimai Europoje buvo atlikti kelis kartus. 2013 m. Europos Maisto saugumo organizacija EFSA dar kartą patvirtino, kad aspartamo vartojimas nepadidina susirgimų rizikos neviršijant 40 mg kūno masės kilogramui per dieną dozės.[4][5]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 the University of Hawaii. „Falsifications and Facts about Aspartame - An analysis of the origins of aspartame disinformation“ (PDF).
- ↑ EFSA informacija
- ↑ „Aspartame Warning“. About.com. Suarchyvuotas originalas 2016-12-23. Nuoroda tikrinta 2009-04-26. - the Nancy Markle chain email.
- ↑ EFSA nuomonė dėl aspartamo žalos
- ↑ World Cancer Researh Fund [neveikianti nuoroda]