Arecas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Arecas (lot. Arrētium) – miestas Italijoje, Toskanoje, Areco provincijos sostinė. Jis yra 80 km į pietryčius nuo Florencijos.

Arecas it. Arezzo
Piazza Grande, iš kairės - S. Maria della Pieve, senieji Tribunolo rūmai ir Pasaulietinė brolija.

Arecas 43°28′24″ š. pl. 11°52′12″ r. ilg. / 43.47333°š. pl. 11.87000°r. ilg. / 43.47333; 11.87000 (Arecas)

Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)

Valstybė	Italija
Regionas	Toskana
Provincija	Areco provincija

Meras	Giuseppe Fanfani

Gyventojų (2009)	99 346
Plotas	386,25 km²
Tankumas (2009)	257 žm./km²

Vikiteka	Arecas

Istorija redaguoti

Titas Livijus teigė, kad Arecas yra vienas iš Capitae Etruriae (Etruskijos sostinių) t. y. vienas iš dvylikos galingiausių etruskų miestų – dodekapolis. Jiems valdant San Kornelijo akropolis, maža kalva prie San Donato, buvo gyvenama ir įtvirtinta. Be to išlikę daug etruskų pėdsakų: sienų fragmentai, etruskų nekropolis ant Poggio del Sole („Saulės kalva“), dvi bronzinės statulos „Areco chimera“ (V a. pr. m. e.) ir „Minerva“ (IV a. pr. m. e.), kurios rastos XVI a. ir nugabentos į Florenciją. Dėl intensyvios prekybos su graikais čia rasta daug graikiškų dirbinių.

Romėnai užėmį Arecą 311 m. pr. m. e. ir padarė jį kariniu postu via Cassia kelyje, turėjusiame užtikrinti Romos respublikos valdymą Po upės baseine. Per pilietinį karą miestas palaikė Marijų, tad nugalėtojas Sula apgriautame mieste įkurdino daug veteranų. Etruskų aristokratija neužgeso: Gajus Cilnijus Mecenatas, kurio vardu vadinami meno globėjai, buvo kilęs iš Areco. Miestas klestėjo Augusto laikais kaip Arretium Vetus, buvo trečias pagal dydį Italijoje ir garsėjo savo puodininkyste.

III–IV a. Arecas tapo vyskupo vieta: tai vienas iš kelių miestų, kurių vyskupų vardai žinomi be pertraukų iki šių dienų, iš dalies todėl, kad viduramžiais jie valdė miestą. Romėnų pastatai buvo sugrauti per gotų karus, lombardų invaziją, o likučius sunaikino areciečiai statydami įtvirtinimus. Išliko tik amfiteatras.

Arecas išvijo vyskupą 1098 m. ir buvo nepriklausomas miestas iki 1384 m. Arecas per popiežiaus ir imperatoriaus nesutarimus dažniausiai palaikė pastarąjį ir priešinosi Florencijai, kurioje dominavo popiežiaus šalininkai. 1252 m. Arece įkurtas universitetas, Studium. Tačiau po pralaimėjimo Kampaldino mūšyje (kuriame kovėsi Dantė) 1289 m., kai žuvo vyskupas Guglielmino Ubertini, miesto reikalai klojosi vis prasčiau, neskaitant trumpo laikotarpio valdant Tarlati šeimai. Guido Tarlati tapo vyskupu 1312 m. ir gerai sutarė su imperatoriaus šalininkais. Tarlati siekė sąjungos su Forli miestu ir jo valdovais Ordelaffi šeima, bet jiems nepavyko: Florencija užėmė Arecą 1384 m. ir nuo to laiko miestas nebeturėjo individualios istorijos. Piero della Francesca dirbo San Francesco di Arezzo bažnyčioje ir nutapė freskas, kurios yra žymiausias Areco meno kūrinys. Po kurio laiko miestas patyrė ekonominį ir kultūrinį nuosmūkį, tad jo istorinis centras gerai išsilaikęs.

XVIII a. nusausintos Val di Chiana pelkės į pietus nuo miesto, tad rečiau pasireiškė maliarija. Kai Napoleono kariai užėmė miestą jis tapo italų pasipriešinimo prancūzams centru, o po to ir provincijos sostine. 1860 m. miestas tapo Italijos karalystės dalimi. Arecas smarkiai nukentėjo per Antrąjį Pasaulinį karą.