Architravas

Architravas (pranc. architrave, iš archi... + lot. trabs – sija) arba epistilas (gr. ἐπίστυλον) – architektūrinio orderio elementas: apatinė antablemento dalis virš kolonos kapitelio.^[1] Perduoda viršutinių pastato konstrukcijų apkrovą kolonoms.

Atsirado Senovės Rytų architektūroje. Naudotas antikinėje ir naujųjų laikų architektūroje kaip konstrukcinis ir dekoratyvinis orderio elementas. Dorėniniam orderiui būdingas lygus, viršuje su tenija – juostele, skiriančia nuo frizo. Tenijos apačioje, po frizo triglifais išdėstytos regulos su lašais (gutais). Toskaninio orderio architravas lygus, su tenija, be regulų ir lašų. Jonėninio ir korintinio orderio architravai suskaldyti į horizontalias, pakopomis išdėstytas juostas – fascijas.

Pagal Renesanso architekto ir architektūros teoretiko Džakomo da Vinjolos sudarytą orderių kanoną, Toskaninio ir dorėninio orderio architravai vieno modulio (pusė kolonos skersmens) aukščio, Jonėninio – 1,25, korintinio ir kompozitinio – 1,5 modulio aukščio.^[2]

Išnašos redaguoti

↑ Tarptautinių žodžių žodynas, p. 43, Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985 m.
↑ Giacomo Vignola, La regola delli cinque ordini d’architettura, p. 3, 13, 25, 39, 53. In Bologna, per Giofeffo Longhi, 1672.

Nuorodos redaguoti

Algė Jankevičienė. Architravas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001

Vikiteka: Architravas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

[1] Tarptautinių žodžių žodynas, p. 43, Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985 m.

[2] Giacomo Vignola, La regola delli cinque ordini d’architettura, p. 3, 13, 25, 39, 53. In Bologna, per Giofeffo Longhi, 1672.

[1]

[2]