Vikipedija

Aplinkosauga Kinijoje

Stiprus Kinijos Liaudies Respublikos ekonominis augimas, intensyvėjanti urbanizacija ir industrializacija, augantis resursų naudojimas daro neigiamą įtaką aplinkai. Šalyje susiduriama su daugybe ekologinių problemų – pradedant dirvos, vandens, oro užterštumu ir baigiant laukinių gyvūnų rūšių nykimu.[1] Valstybės reakcija į šiuos iššūkius buvo dvejopa. Pirmuoju etapu, nuo pat komunistų atėjimo į valdžią iki Mao Dzeduno mirties 1976 metais, aplinkosaugos politika praktiškai neegzistavo. Vėliau, nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjusios ekonominės reformos iki šių dienų, aplinkos taršos ir neatsakingo resursų naudojimo klausimai yra vis dažniau keliami politikoje.

Pekino vaizdas po lietaus (kairėje) ir saulėtą dieną (dešinėje). 2005 metų rugpjūtis.

Istorija redaguoti

Mao Dzeduno valdymo laikotarpis redaguoti

Pirmaisiais dešimtmečiais po Kinijos Liaudies Respublikos sukūrimo ir Komunistų partijos atėjimo į valdžią, aplinkosaugos klausimai buvo visiškai neakcentuojami. Priešingai, kuo spartesnė industrializacija ir gamtos resursų įsisavinimas buvo keliami kaip pagrindiniai valstybės tikslai. Tai daug kuo priminė to laikotarpio Tarybų Sąjungos retoriką. Pavyzdžiui, 1929 metų Didžiajame TSRS Plane buvo rašoma: „Mes privalome atrasti ir užkariauti šalį, kurioje gyvename. <...> Mūsų stepės taps savomis tik tada, kuomet kolonos traktorių ir plūgų įdirbs tūkstančius metų niekieno neliestą žemę“. Po trisdešimties metų panašų teiginį galima rasti komunisto Qinghai Nongyeting knygoje, kurioje sakoma, jog: „valdomi Kinijos Komunistų partijos <...> mes galiausiai ėmėme valdyti gamtą ir pavertėme tūkstančius metus buvusias apleistas pievas į derlingą žemę“[2]. Šios gamtos įsisavinimo ambicijos, ignoruojant jų neigiamas pasekmės, vyravo iki pat Mao Dzeduno mirties 1976 metais ir po jos pradėtos vykdyti ekonominės reformos 1978-taisiais. Nuo tada politikoje pastebimi vis aiškesni aplinkos tausojimo siekiai.

Nuo 1980 metų iki šių dienų redaguoti

1980-taisiais Kinijoje buvo išleisti pirmieji aplinkosaugos įstatymai bei taršos patekimą į aplinką reguliuojantys aktai, pradėtos kurti jų įgyvendinimą prižiūrinčios nacionalinio, provincinio ir vietinio lygio institucijos. Toks politikos pokytis paveikė ir aplinka besirūpinančius gyventojų susivienijimus: iki tol jie buvo laikomi kenksmingais šalies valdžiai ir neretai patirdavo persekiojimus, tačiau laikui bėgant jų veikla tapo vis labiau priimtina. Vis aštrėjančios ekologinės problemos, su kuriomis centrinė vadovybė negalėjo efektyviai kovoti, tik paspartino šiuos procesus, nes NVO buvo matomos kaip vienas iš įrankių palengvinančių jų sprendimą. Didėjantį visuomenės įsitraukimą rodo ir tai, jog 2002 metais šalyje buvo priskaičiuojama apie 150 organizacijų, besirūpinančių ekologija, ir šis skaičius vis auga.[3]

Šiuo metu Kinija turi nemažą aplinkosaugos įstatymų bei kitų teisinių reikalavimų bazę ir vis labiau vysto jų įgyvendinimu besirūpinančių institucijų plėtrą. Šalis yra pasirašiusi daugiau nei 60 tarptautinių aplinkosaugos sutarčių, o ekologiniai klausimai aktyviai keliami aukščiausiuose valdžios sluoksniuose bei aptarinėjami žiniasklaidoje[4]. Pradedant šeštuoju penkmečio planu (1981–1986) aplinkosaugos gerinimas yra įtraukiamas tarp valstybinės svarbos tikslų, o paskutiniuose dešimtajame (2001-2006) ir vienuoliktajame (2006-2011) planuose yra užsibrėžti konkretūs tikslai sumažinti taršos patekimą į aplinką, laipsniškai pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių, tausoti laukinę gamtą ir kita. Be to, Kinija aktyviai įsitraukia ir į tarptautinį bendradarbiavimą su kitomis šalimis, priima iš jų patirtį, techninę ir finansinę pagalbą. Aktyviausiai tai daroma su tokiomis šalimis kaip JAV, Japonija bei ES valstybėmis.[5]

Nepaisant šių teorinių siekių, realybėje jų įgyvendinimas išlieka ribotas. Spartus Kinijos ekonominis augimas, intensyvėjanti gamyba, išteklių bei energijos vartojimas lemia, jog susiduriama su daugybe rimtų aplinkosaugos problemų: Kinijoje aptinkami 16 iš 20 labiausiai užterštų miestų pasaulyje[6]; nesusidorojama su toksinėmis atliekomis; trečdalis tekančio vandens telkinių laikomi stipriai užterštais; dėl neatsakingo žemės naudojimo vyksta dykumėjimo procesai; šalis yra didžiausia šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetėja pasaulyje; ir kita[7]. Visa tai daro didelį poveikį žmonių sveikatai, bendrai gyvenimo kokybei bei brangiai kainuoja šalies ekonomikai. Pasaulio Banko 2007 metais išleistoje ataskaitoje teigiama, jog dėl vandens ir oro užterštumo Kinijoje kasmet anksčiau laiko miršta daugiau nei 760 000 žmonių, o valstybė dėl to praranda apie 5,8 % BVP.[8][9] 2011 m. vasarį Kinijos aplinkos ministras Zhou Shengxian perspėjo, kad nepakankamas rūpestis aplinkosauga yra tapęs šalies tolimesnio ekonominio ir socialinio vystymosi stabdžiu.[10]

Aplinkosaugos organizacijos redaguoti

Iki 1978 metų šalyje praktiškai neegzistavo pilietinė visuomenė, nes gyventojų susibūrimai buvo stipriai varžomi centrinės valdžios. Vėliau, santvarkai pasidarius laisvesnei, visuomeninių organizacijų žymiai padaugėjo, tačiau jų įkūrimas ir egzistavimas vis dar išlieka sudėtingas. Pagal naujausius, 1998 metais pasirodžiusius Socialinių organizacijų įkūrimo ir valdymo reikalavimus[11], kiekviena NVO turi patenkinti bent penkias pagrindines sąlygas: 1) turėti ne mažiau 50 individualių narių; 2) turėti būstinę; 3) samdyti bent vieną pilnu etatu dirbantį darbuotoją; 4) gauti patvirtinimą iš atitinkamo Valstybės Tarybai (kin. 国务院, guówùyuàn) pavaldaus departamento, kad šis prisiims atsakomybę už organizacijos vykdomą veiklą; ir 5) jos veiklos sritis neturi dubliuotis su kitos tame administraciniame vienete esančios NVO.

Pirma, tokie reikalavimai gali būti sudėtingi mažoms ir finansiškai silpnoms žmonių grupėms. Antra, iš jų matyti, jog valdžia siekia kuo geriau kontroliuoti žmonių susivienijimus, neleidžia regione kurtis kelioms ta pačia problema užsiimančioms organizacijoms ir gali nepatvirtinti tų, kurios eskaluotų nepatogius klausimus. Trečia, NVO lieka priklausoma nuo centrinės valdžios, nes jai pastoviai tenka išlaikyti jos pasitikėjimą[12]. Visa tai veda prie reiškinio, vadinamo „vyriausybės inicijuotomis nevyriausybinėmis organizacijomis“, kuomet nemaža dalis NVO iš tikrųjų yra itin glaudžiai susijusios su valdžios institucijomis (idėjiškai, finansiniais arba žmogiškaisiais ištekliais ir kt.) arba netgi jų pačių įkurtos. Tuo siekiama tiek imituoti laisvos santvarkos egzistavimą, tiek pasinaudoti užsienio valstybių skiriamomis lėšomis, tiek ir kontroliuoti tam tikras veiklos sritis (pavyzdžiui, vyriausybės inicijuotai NVO užėmus aplinkosaugos sritį regione, jame negali būti registruojama analogiška iš visuomenės kylanti NVO).

Visos šios problemos, su kuriomis susiduria NVO norintys įsteigti gyventojai, skatina juos ieškoti kitokių veikimo būdų[13]. Dalis jų bando įsilieti į kitas organizacijas arba tampa jų padaliniu, kiti nusprendžia apskritai nesiregistruoti ir įkurti neformalų „klubą“ arba savanoriškos veiklos grupę. Be viso to, net ir oficialios aplinkosaugos NVO priverstos rinktis daugiau nekonfrontacinius veikimo metodus, kurių didesnę daugumą sudaro įvairi šviečiamoji veikla (paskaitos, konferencijos, neformalios diskusijos, straipsnių publikavimas spaudoje, „elektroninis aktyvizmas“ internete ir pan.)[14].

Didžiausios Kinijoje veikiančios aplinkosaugos organizacijos: Gamtos draugai, Žemės draugai (HK), Greenpeace, Pasaulio gamtos fondas, Žalioji Kinijos studentų stovykla.

Aktualiausios ekologinės problemos redaguoti

Nuorodos redaguoti

Išnašos redaguoti

  1. ↑ Organisation for Economic Co-operation and Development. Oecd environmental performance reviews: China, Volume 24. OECD Publishing, 2007
  2. ↑ Peter Ho. Greening Without Conflict? Environmentalism, NGOs and Civil Society in China. Development and Change, Vol. 32, 2001. 894–895 psl.
  3. ↑ Guobin Yang. Environmental NGOs and Institutional Dynamics in China. The China Quarterly, 181:46-66. Cambridge University Press, 2005
  4. ↑ Phillip Stalley, Dongning Yang. An Emerging Environmental Movement in China? The China Quarterly, 186:333-356. Cambridge University Press, 2006
  5. ↑ Fengshi Wu. Environmental Politics in China: An Issue Area in Review. Journal of Chinese Political Science, Volume 14, Number 4. Springer Netherlands, 2009. 383-406 psl.
  6. ↑ World Bank. World Development Indicators, 2008. World Bank Publications, 2008. 182-183 psl.
  7. ↑ Organisation for Economic Co-operation and Development. Oecd environmental performance reviews: China, Volume 24. OECD Publishing, 2007
  8. ↑ World Bank Group. The Cost of Pollution in China: Economic Estimates of Physical Damage. World Bank Publications, 2009
  9. ↑ China 'buried smog death finding', BBC NEWS, 2007-07-03. Tikrinta: 2009-12-28
  10. ↑ China pollution 'threatens growth', BBC News, 2011-02-28
  11. ↑ Regulations for registration and management of Social Organisations. Peoples Republic of China State Council Order No. 250 [1] Archyvuota kopija 2007-08-10 iš Wayback Machine projekto. Tikrinta: 2009-12-28
  12. ↑ Muthiah Alagappa. Civil society and political change in Asia – expanding and contracting democratic space. Stanford University Press, 2004. 424-426 psl.
  13. ↑ Peter Ho. Greening Without Conflict? Environmentalism, NGOs and Civil Society in China. Development and Change, Vol. 32, 2001. 904-905 psl.
  14. ↑ Guobin Yang. Environmental NGOs and Institutional Dynamics in China. The China Quarterly, 181:46-66. Cambridge University Press, 2005
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Aplinkosauga_Kinijoje&oldid=6161469"