Antonas Čechovas
| Antonas Čechovas rus. Антон Павлович Чехов | |
|---|---|
| |
| Antonas Čechovas | |
| Gimė | 1860 m. sausio 29 d. Taganrogas, Rusijos imperija |
| Mirė | 1904 m. liepos 2 d. (44 metai) Badenveileris, Vokietijos imperija |
| Palaidotas (-a) | Novodevičės kapinės |
| Tėvas | Pavelas Čechovas |
| Motina | Jevgenija Čechova |
| Sutuoktinis (-ė) | Olga Kniper |
| Veikla | vienas iš svarbiausių rusų rašytojų. |
| Alma mater | Maskvos universitetas |
 Vikiteka |
Antonas Čechovas |
| Parašas | |
| |
Antonas Pavlovičius Čechovas (rus. Антон Павлович Чехов, 1860 m. sausio 29 d. Taganroge, Rusijoje – 1904 m. liepos 15 d. Badenveilere, vok. Badenweiler, Vokietija, palaidotas Maskvoje) – rusų prozininkas, rašęs apysakas, apsakymus, pjeses.[1]
Slapyvardžiai: Antoša Čechontė, Mano brolio brolis, Žmogus be blužnies, Gydytojas be pacientų, Šileris Šekspyrovičius Gėtė ir kt.
Biografija redaguoti
Gimė krautuvininko šeimoje, buvo auklėjamas pagal griežtas pirklių luomo tradicijas. 1868–1879 m. A. P. Čechovas mokėsi Taganrogo gimnazijoje. 1884 m. baigė Maskvos universiteto Medicinos fakultetą ir pradėjo dirbti gydytoju. 1892 m. apsigyveno Melichovo kaime (prie Maskvos). Šelpė badaujančius valstiečius, organizavo mokyklų statybą, kelių tiesimą, kovojo su choleros epidemija. Iš čia vyko į badaujančias Rusijos gubernijas, teikė gyventojams visokeriopą pagalbą. Taganroge įsteigė biblioteką. 1901 m. A. P. Čechovas vedė teatro artistę O. Kniper. Po dvejų metų, susirgęs plaučių tuberkulioze, persikėlė gyventi į Jaltą, kur susidraugavo su M. Gorkiu, I. Buninu, A. Kuprinu, menininku I. Levitanu. 1904 m. birželį A. P. Čechovas išvyko į Vokietiją (Bradenveileris) gydytis pasunkėjusios plaučių tuberkuliozės. Ten ir mirė. 1904 m. liepos 2 d. palaikai buvo pervežti ir palaidoti Maskvos Novodevičės kapinėse.
Pažiūros redaguoti
A. Čechovas – vienas žymiausių rusų rašytojų. Laikėsi demokratinių švietėjiškų pažiūrų, kėlė švietimo, mokslo, kultūros reikšmę. Prozos kūriniuose tęsė XIX a. rusų realizmo literatūros tradicijas. Jo kūryboje parodytas XIX a. pab. Rusijos visuomenės įvairių sluoksnių (daugiausia valdininkų, inteligentų) gyvenimas, aplinkos, vidinių varžtų, dvasinio nuovargio poveikis asmenybei; svarbiausias vaizdavimo aspektas – vidinė žmogaus kultūra, žmoniškumas.
Kūryba redaguoti
Nuo 1880 m. daugiausia Antono Čechontės slapyvardžiu bendradarbiavo satyriniuose žurnaluose (Strekoza, Oskolki ir kt.) Ankstyvuosiuose apsakymuose vyrauja buitinė satyra, visuomenės papročių, dorinių ydų kritika. 9 dešimtmečio pab. kūryboje įsigalėjo lyrinis tragizmas: kasdienybės vaizdai siejami su subtilia vidinio pasaulio psichologijos analize. Vėliau sustiprėjo visuomeniškumas, pasireiškė nusivylimas narodnikų idėjomis, filantropine veikla. Čechovas atskleidė gyvenamojo meto aplinkos suformuoto žmogaus psichiką (apsakymai Valdininko mirtis, Storasis ir plonasis, – abu 1883 m., Chameleonas – 1884 m., Unteris Prišibajevas 1885 m., Žmogus futliare – 1898 m.), smerkė miesčioniškumą, dorinį degradavimą (aps. Literatūros mokytojas 1894 m., Namas su mezoninu 1896 m., Jonyčius, Agrastai – abu 1898 m.), inteligentijos pasidavimą kasdienybės rutinai (apys. Nuobodi istorija, Dvikova – abi 1891 m., Priepuolis 1889 m., Tarnybos laikas – 1899 m., Sužadėtinė 1903 m.), abejingumą blogiui (apys. Palata Nr.6 – 1892 m.), subtiliai pateikė moters išgyvenimus (aps. Dama su šuniuku 1899). Reportažuose apie tremtinių ir kalinių gyvenimą (kn. Sachalino sala 93-94), smerkė valstiečių tamsumą. Psichologinėse lyrinėse dramose Ivanovas (1887 m., antras variantas 1889 m.), Žuvėdra, Caras Fiodorovas, Dėdė Vania (abi 1896 m.), Trys seserys (1900–1901 m.), Vyšnių sodas (1903–1904 m.) nagrinėjo gyvenimo ir meno prasmės, kasdienybės ir grožio, teisingumo idealus, Rusijos likimo problemas.
Čechovo prozai būdinga paprasti siužetai, neryškus veiksmas, lakoniškumas, raiškios detalės, reikšminga potekstė. Dramos pasižymi vidiniu psichologiniu konfliktu, lyriškumu, raiškiomis replikomis ir mizanscenomis. Čechovo kūryboje objektyvaus gyvenimo vertinimas derinamas su poetišku svajingumu, pašaipumas – su švelniu lyrizmu. Čechovas įtvirtino mažuosius epinius žanrus rusų literatūroje. Jo kūryba turėjo didelę įtaką Vakarų Europos, rusų literatūrai ir teatrui. Daug kūrinių ekranizuota. Į lietuvių kalbą Čechovo kūryba pradėta versti XX a. pradžioje.
Bibliografija redaguoti
Seni namai . – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1948.
Raštai – 9 tomai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960–1961 m.
Žmogus futliare. – Vilnius: Vaga, 1970.
Kaštonė. – Vilnius: Vaga, 1972.
Raštai – 5 tomai. – Vilnius: Vaga, 1981–1985 m.
Rinktinės novelės. – Čikaga, 1981 m.
Unteris Prišibejevas. – Vilnius: Vaga, 1981 m.
Nuobodi istorija. – Vilnius: Vaga, 1982 m.
Namas su mezoninu. – Vilnius: Vaga, 1983 m.
Ponia su šuniuku. – Vilnius: Vaga, 1984 m.
Žuvėdra. – Vilnius: Vaga, 1985
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Elena Červinskienė. Čechov Anton (Antonas Čechovas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 269-270 psl.
