Antanas Gelgaudas
Antanas Gelgaudas (1792 m. balandžio 27 d. Panemunės pilis, Jurbarko raj. – 1831 m. liepos 13 d. Šnaukštai, Klaipėdos apskr.; palaidotas Kisinuose, Dovilų valsčius) – 1831 m. sukilimo Lietuvoje vadas, brigados generolas.
| Antanas Gelgaudas | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1792 m. balandžio 27 d. Panemunės pilis, Jurbarko raj. |
| Mirė | 1831 m. liepos 13 d. (39 metai) Šnaukštai, Klaipėdos apskr |
| Palaidotas (-a) | Kisinuose, Dovilų valsčius |
| Tėvas | Mykolas Gelgaudas |
| Veikla | 1831 m. sukilimo Lietuvoje vadas, brigados generolas. |
| Žymūs apdovanojimai | |
 .svg) | |
Biografija redaguoti
Kilęs iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikų Gelgaudų giminės.
Palaikė Napoleoną I, 1812 m. savo lėšomis suformavo pėstininkų pulką, už nuopelnus prancūzų kariuomenei suteiktas pulkininko laipsnis. Vėliau stojo į Lenkijos kunigaikštystės karinę tarnybą. 1818 m. Kongreso karalystės Pirmosios divizijos pirmosios brigados vadas, brigados generolas.
1830 m. Lenkijoje vadovavo sukilėlių daliniams.
1831 m. gegužės 29 d. žygyje į Lietuvą prie Raigardo (Balstogės vaivadija) jo vadovaujama 12 000 karių kariuomenę sumušė Rusijos imperijos kariuomenės F. Sakeno 5800 karių dalinį.
1831 m. birželio mėn. ties Gelgaudiškiu susijungė su generolo H. Dembinskio junginiu.
Paskirtas vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių vadu, prie savo štabo sudarė Laikinąją lenkų centrinę vyriausybę Lietuvoje. Apskrityse jo pastangomis buvo atkurta sukilėlių valdžia.
Ilgai delsęs tik birželio 11 d. generolams D. A. Chlapovskiui ir H. Dembinskiui įsakė žygiuoti į Vilnių; tikėjosi, kad Rusijos kariuomenė be mūšio apleis miestą. Jo vadovaujami Lietuvos sukilėliai ir Lenkijos kariuomenė birželio 19 d. Panerių kautynėse dėl Vilniaus pralaimėjo persigrupuoti spėjusiems Rusijos imperijos kariuomenės daliniams. Žuvo 600 Lietuvos sukilėlių ir 364 Rusijos kariai.
Vėliau stengėsi įsitvirtinti tarp Neries ir Šventosios nuo Kauno iki Ukmergės, Žemaitijoje ir kitur organizavo naujus sukilėlių pulkus. Liepos 8 d. jo kariuomenė bandė išvaduoti Šiaulius, bet Šiaulių kautynes pralaimėjo atvykusiems Rusijos rezervinės armijos junginiams, kuriems vadovavo generolas Ivanas Delingshauzenas.
Rusijos kariuomenei užkirtus kelią į Lenkiją į Prūsiją atsitraukiančią sukilėlių kariuomenę suskirstė į 3 dalis. Liepos 13 d. sukilėliams pereinant sieną kilus sąmyšiui nušautas sukilėlių kapitono Stepono Skulskio.[1]
Po jo mirties Gelgaudų (Panemunės) pilis buvo nusavinta.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Feliksas Sliesoriūnas. Antanas Gelgaudas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 510 psl.