Ambuazo pilis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

47°24′47″ š. pl. 0°59′09″ r. ilg. / 47.41306°š. pl. 0.98583°r. ilg. / 47.41306; 0.98583

Ambuazo pilis (pranc. Château d'Amboise) – pilis Prancūzijoje, Ambuazo komunoje, Endro ir Luaros departamente, ant Luaros ir Amasos upių kranto, viena iš Luaros slėnio pilių.

Istorija redaguoti

Ambuazo fortas pastatytas XIII a. toje vietoje, kur dar 503 m. susitiko frankų karalius Chlodvigas ir vestgotų karalius Alarikas. Ambuazas buvo turonų, keltų tautos genties pagrindinis miestas. 1214 m. Prancūzijos karalius Filipas Augustas privertė turonus tapti jo vasalais. 1431 m. pilies savininkas Liudvikas Ambuazas už pasikėsinimą į karaliaus Karolio VII favoritą La Tremujį buvo nuteistas mirties bausme. Vėliau karalius jam gyvybę dovanojo, tačiau Ambuazo pilis atiteko karūnai. Joje buvo įkurdinti laisvieji šauliai.

1470 m. pilyje gimė būsimasis karalius Karolis VIII, kuris ir pradėjo pilies, tapusios jo asmenine rezidencija, atnaujinimą. Jis pastatė Šv. Huberto koplyčią, stebinančią savo liepsnojančia gotika, perstatė pagrindinius rūmus. Deja, Karolis VIII, susitrenkęs galvą į žemą durų staktą, mirė būdamas vos 28 metų ir nepalikęs sosto įpėdinio. Jo darbus pratęsė Liudvikas XII ir Pranciškus I, pilyje atsirado vieni pirmųjų Prancūzijoje itališkojo renesanso pavyzdžiai. Pranciškaus I pakviestas Ambuaze dirbo žymusis italų mokslininkas ir dailininkas Leonardas da Vinčis. Jo išlaikymui Klu sodyboje buvo skirta net 600 aukso ekiu per metus. Jis ir mirė ten 1519 m. gegužės 2 d., palaidotas Šv. Huberto koplyčioje.

Pilyje taip pat gyveno ir dirbo italų skulptorius Benvenutas Čelinis, rašytojas ir medikas Fransua Rablė. Pilyje 1560 m. buvo sudaryta Ambuazo sutartis, užbaigusi religinius karus.

Henrikas III pilyje lankėsi retai, o Henrikas IV galutinai sostą perkėlė iš Turenės į Il de Fransą. Imperijos metais pilis buvo metodiškai griaunama, iki šiol išlikę tik penktadalis jos pastatų. Vietoje buvusių pastatų vis didėjo rūmų terasa, kurioje buvo įveistas netgi sodas. Geriausia išlikė tik du gyvenamieji pastatai - renesansinis ir gotikinis.

1815 m. pilį susigrąžino Luiza Marija Adelaida de Burbon. Pilyje gyveno ir priešpaskutinis Prancūzijos karalius Lui Filipas I, kurio laikus primena vadinamojo Lui Filipo stiliaus baldai jo apartamentuose. 1848-1852 m. pilyje kartu su 80 žmonių svita kalėjo Alžyro religinis lyderis emiras Abd El-Kaderas.