Alfrēds Kalniņš
| Alfrēds Kalniņš latv. Alfrēds Kalniņš | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1879 m. liepos 23 d. Cėsys |
| Mirė | 1951 m. gruodžio 23 d. (72 metai) Ryga |
| Vaikai | Janis Kalninis |
| Veikla | kompozitorius, vargonininkas |
| Organizacijos | Latvijos konservatorija |
| Pareigos | rektorius, profesorius |
| Alma mater | Peterburgo konservatorija |
 Vikiteka |
Alfrēds Kalniņš |
Alfredas Kalninis (latv. Alfrēds Kalniņš, 1879 m. liepos 23 d. Cėsys – 1951 m. gruodžio 23 d. Ryga) – Latvijos kompozitorius, vargonininkas.
Biografija redaguoti
Mokėsi Cėsių progimnazijoje, Birkenrujės vokiečių gimnazijoje, privačiai pas vietos vargonininkus. Grojo Cėsių bažnyčioje. 1897–1901 m. studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje. Vargonininkaudamas vadovavo chorams 1903–1911 m. Pernu, (1911–1915 m. ir 1918–1919 m. Liepojoje, 1915–1918 m. Tartu, 1919–1927 m. Rygoje. 1927–1933 m. gyveno JAV. 1933–1946 m. Rygos katedros vargonininkas, 1944–1948 m. Latvijos konservatorijos rektorius, nuo 1947 m. profesorius.
Sūnus Kanados kompozitorius Janis Kalninis.
Kūryba redaguoti
Sukūrė apie 800 kūrinių, tarp jų kantatas „Muzikai“ (1913 m.), „Paskutinio teismo diena“ (1917 m.), „Darbas ir daina“ (1924 m.) ir „Jūra“ (1923 m.), simfoninę idilę „Mano gimtinė“ (1906 m.), simfoninę poemą „Latvija“ (1919 m.), kūrinių fortepijonui, vargonams, solo ir choro dainų, harmonizavo latvių liaudies dainų. Stambiausi kūriniai: [1]
- Baniuta, opera, 1919 m.,
- Salos gyventojai, opera, 1926 m., II redakcija: Gimtinės pabudimas 1933 m.,
- Staburags, baletas, 1943 m.),
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Alfrēds Kalniņš. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. - 222 psl.
Literatūra redaguoti
- Arnolds Klotinš. Alfreds Kalninš: komponista dzīve un darbs. – Rīgā: Zinātne, 1979.