Alfonsas V (Aragonas)

Alfonsas V buvo Aragono, Valensijos (kaip Alfonsas III) ir Maljorkos karalius, Korsikos ir Sardinijos karalius (kaip Alfonsas II), Sicilijos karalius, Barselonos grafas nuo 1416 m., Neapolio karalius nuo 1442 m. iki mirties. Jis buvo viena svarbiausių ankstyvojo Renesanso asmenybių ir Slibino ordino riteris.

Alfonsas V (Aragonas)

Alfonso V portretas, Vicente Juan Masip.
Aragonas Aragonas Dinastija Trastamarai
Gimė	1396 m. Medina del Campo,
Mirė	1458 m. birželio 27 d. (~62 metai) Neapolis
Palaidotas (-a)	Poblet vienuolynas
Tėvas	Ferdinandas I
Motina	Eleonora Albukerkė
Sutuoktinis (-ė)	Marija Kastilietė
Vaikai	santuokinių nėra Ferdinandas I Neapolietis (nesantuokinis)
Aragonas Aragonas Aragono, Valensijos, Sicilijos ir Maljorkos karalius
Valdė	1416 – 1458 m.
Pirmtakas	Ferdinandas I
Įpėdinis	Jonas II Aragonietis

Vikiteka	Alfonsas V (Aragonas)

Biografija redaguoti

Alfonsas gimė Medina del Campo. Tėvas buvo Aragono karalius Ferdinandas I, motina - Eleonora Albukerkė. Jis buvo kilęs iš Barselonos grafų per motinos giminę, o tėvas buvo iš Trastamarų dinastijos, kuri valdė Kastiliją. Jis paveldėjo Sicilijos karalystę ir su Genuja varžėsi dėl Sardinijos. Alfonsas valdė beveik visą Korsiką 1420 m.

1421 m. Neapolio karalienė Joana Neapolietė, neturinti vaikų, jį įsivaikino ir paskyrė įpėdiniu, tad Alfonsas išvyko į Neapolį. Čia jis nusamdė garsų karo vadą Braccio da Montone, kad šis nugalėtų Liudviką III Neapolietį ir jo pajėgas, kurioms vadovavo Muzio Attendolo Sforza. Kadangi popiežius Martynas V rėmė priešininkus, Alfonsas perėjo į aragoniečio antipopiežiaus Benedikto III pusę. Kai Sforza apleido liudviką, atrodė, kad reikalai pasitaisė, bet pablogėjo Alfonso santykiai su Joana ir 1423 m. gegužę jis suėmė jos mylimąjį ir įtakingą asmenį Neapolio rūmuose Gianni Caracciolo.

Kai nepavyko suimti karalienės, ši kreipėsi į Sforzą, kad šis išvytų aragoniečius. Alfonsas pabėgo į Castel Nuovo, bet 22 galerų laivynas, vadovaujamas Giovanni da Cardona, pagerino padėtį. Joana išpirko Caracciolo ir atsitraukė į Aversos tvirtovę. Čia ji atsižadėjo Alfonso įvaikinimo ir su popiežiaus parama paskyrė Liudviką III įpėdiniu.

Milano valdovas Filippo Maria Visconti prisidėjo prie Alfonso priešų. Alfonsas prašė Braccio da Montone pagalbos, kuris apgulė Joanos karius L'Akviloje, bet turėjo išvykti į Ispaniją, nes kilo karas su Kastilija. Pakeliui į Barseloną Alfonsas sugriovė Marselį, Liudviko III nuosavybę.

1423 m. pabaigoje Genujos laivynas išplaukė į pietų Tirėnų jūrą ir lengvai užėmė Gaetą, Pročidą, Kastelmarę ir Sorentą. Neapolis, kurį valdė Alfonso brolis Petras, 1424 m. buvo apgultas Genujos laivyno ir Sforcų karių, kuriems vadovavo Francesco Sforza, Muzio, mirusio L'Akviloje, sūnus. Miestas buvo užimtas tų metų balandį. Petras po trumpo pasipriešinimo Castel Nuovo pilyje, pabėgo į Siciliją rugpjūtį. Joana su Liudviku atgavo savo karalystę, bet tikroji valdžia buvo Gianni Caracciolo rankose.

Galimybė atgauti Neapolio karalystę Alfonsui atsirado 1432 m., kai Joana liepė nužudyti Caracciolo. Alfonsas bandė atgauti karalienės malonę, bet jam nepavyko, tad jis turėjo laukti Liudviko III (1434 m.) ir Joanos (1935 m. vasaris) mirčių. Pagal testamentą karalystė atiteko Liudviko broliui Renė Anžu. Tam priešinosi naujasis popiežius Eugenijus IV. Alfonsas nusprendė įsikišti, tad su kelių Neapolio baronų parama užėmė Kapują ir apgulė Gaetos uostą. Jo 25 galerų laivynas turėjo susikauti su Genujos laivynu, kuriam vadovavo Biagio Assereto. Alfonsas buvo nugalėtas ir paimtas į nelaisvę.

Milane jis sužavėjo Viskontį kultūringu elgesiu ir įtikino, kad Milanui naudinga nesipriešinti aragoniečių kėslams Neapolyje ir verta jį patį paleisti. Su Sicilijos laivynų Alfonsas atgavo Kapują ir 1436 m. vasarį įsitvirtino Gaetoje. Popiežiaus kariai įsiveržė į Neapolio karalystę, bet Alfonsas papirko jų vadą kardinolą Giovanni Vitelleschi.

Tuo metu Renė pasiekė Neapolį 1438 m. gegužės 19 d. Alfonsas bandė apgulti miestą rugsėjį, bet jam nepavyko. Alfonso brolis Petras žuvo mūšyje, o Angevinai užėmė Castel Nuovo 1439 m. rugpjūtį. Kai mirė Renė karo vadas Jacopo Caldora, nuo jo nusisuko sėkmė: Alfonsas lengvai užėmė Aversą, Salerną, Beneventą, Manfredoniją ir Bitontą. Renė, kurio valdžioj buvo tik dalis Abrucai|Abrucų ir Neapolis, gavo 10 tūkst. karių iš popiežiaus, bet jiems vadovaujantis kardinolas pasirašė paliaubas su Alfonsu.

Alfonsas, gavės įspūdingiausią to meto artileriją, vėl apgulė Neapolį. Apgultis prasidėjo 1441 m. lapkričio 10 d. ir baigėsi kitų metų birželio 2 d. Kai Renė grįžo į Provansą, Alfonsas nugalėjo likusius priešus ir su triumfu įžengė į miestą 1443 m. vasario 26 d. Jis užėmė Sardiniją 1446 m.

Alfonsas, formaliai pripažinęs popiežiaus valdžią užsitikrino, kad Neapolio sostą paveldės jo pavainikis Ferdinandas I Neapolietis. Alfonsas V mirė 1458 m. Castel dell'Ovo pilyje, kai planavo užimti Genują. Tuo metu jis pykosi su popiežiumi Kalikstu III, kuris netrukus mirė.

Ispanijoje jo valdose tvarkėsi brolis Jonas, vėliau tapęs jo įpėdiniu Jonu II Aragoniečiu. Jis taip pat paveldėjo Siciliją ir Sardiniją.

Diplomatija redaguoti

Alfonsas V buvo galingas ir nuolatinis Skanderbego rėmėjas ir jį globojo kaip vasalą nuo 1451 m., kai šis antrąkart laimėjo prieš Muradą II. Be pinigų, jis tiekė albanų vadui karius, ginklus, užtikrino prieglobstį jam ir jo šeimai, jei prireiktų. Taip Alfonsas jam atsidėkojo už 1448 m. atsiustus karius kovojant su sukilusiais baronais.

Alfonsas V turėjo diplomatinių santykių su Etiopija. 1428 m. jis gavo laišką iš imperatoriaus Yeshaq I, kuriame jis siųlė sąjungą kovoje su musulmonais, kuri būtų užtikrinta dvigubomis vedybomis. Atsakydamas Alfonsas pasiuntė 13 menininkų, kurie žuvo kelyje į Etiopiją.^[1] Vėliau Alfonsas nusiuntė laišką naujam imperatoriui Zara Yaqob 1450 m., bet šis tikriausiai niekada nepasiekė Etiopijos.^[2]^[3]

Nuorodos redaguoti

Išnašos redaguoti

↑ Girma Beshah and Merid Wolde Aregay, The Question of the Union of the Churches in Luso-Ethiopian Relations (1500–1632) (Lisbon:Junta de Investigações do Ultramar and Centro de Estudos Históricos Ultramarinos, 1964), pp.13–4.
↑ Girma Beshah and Merid Wolde Aregay, The Question of the Union of the Churches, pp.14.
↑ O. G. S. Crawford (editor), Ethiopian Itineraries, circa 1400 – 1524 (Cambridge: the Hakluyt Society, 1958), pp. 12f.

Karališkieji titulai
Alfonsas V (Aragonas) Aragonas Aragonas Dinastija Trastamarai Gimė: 1396 Mirė: 1458 birželio 27
Anksčiau valdė Ferdinandas I	Aragonas Aragonas Aragono, Valensijos ir Maljorkos karalius 1416–1458	Vėliau valdė Jonas II Aragonietis
Anksčiau valdė Ferdinandas I	Sicilija Sicilija Sicilijos karalius 1416–1458	Vėliau valdė Jonas II Aragonietis
Anksčiau valdė Renė Anžu	Aragonas Aragonas Neapolio karalius 1442–1458	Vėliau valdė Ferdinandas I Neapolietis

[1] Girma Beshah and Merid Wolde Aregay, The Question of the Union of the Churches in Luso-Ethiopian Relations (1500–1632) (Lisbon:Junta de Investigações do Ultramar and Centro de Estudos Históricos Ultramarinos, 1964), pp.13–4.

[2] Girma Beshah and Merid Wolde Aregay, The Question of the Union of the Churches, pp.14.

[3] O. G. S. Crawford (editor), Ethiopian Itineraries, circa 1400 – 1524 (Cambridge: the Hakluyt Society, 1958), pp. 12f.

[1]

[2]

[3]