Aleksandrija (arab. الإسكندرية = al-Eskandariyya, sen. gr. Αλεξάνδρεια) – antrasis pagal dydį Egipto miestas, netoli nuo Kairo. 3,81 mln. gyventojų (2005 m.). Tai didelis Viduržemio jūros uostas, esantis Nilo deltoje ir svarbus tarptautinės prekybos centras (miestui tenka 4/5 Egipto eksporto-importo srautų). Kelių ir geležinkelių mazgas. Naftos perdirbimo, chemijos, cemento, tekstilės, mašinų gamybos, metalo apdirbimo, laivų statybos ir remonto, maisto pramonė. Verčiamasi amatais. Aleksandrijos apylinkės – kurortinė zona.

Aleksandrija
الإسكندرية
            
Aleksandrija prie Sueco kanalo
Aleksandrija
Aleksandrija
31°12′0″ š. pl. 29°55′0″ r. ilg. / 31.20000°š. pl. 29.91667°r. ilg. / 31.20000; 29.91667 (Aleksandrija)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Egipto vėliava Egiptas
Muhafaza Aleksandrijos muchafaza
Gyventojų (2006) 4 110 015
Plotas 2 679 km²
Tankumas (2006) 1 534 žm./km²
Tinklalapis [1]
Vikiteka Aleksandrija

Yra išlikusi Diokletiano kolona, nekropoliai, katakombos. Yra XVII–XVIII a. mečečių, rūmų (XIX a. pr. Ras et Tino, XX a. Muntazo rūmai su dideliu parku, Muchamedo Ali rūmai). Veikia antikinio paveldo muziejus.

Istorija redaguoti

Terminas hieroglifais
raqdt
Rakedet
r
Z1
a
A35t
niwt
Graikų k. Aleksandrija gr. Ἀλεξάνδρεια
Koptų k. Rakotə
Arabų k. Al Iskandariyya (الإسكندرية)

Miestą 332 m. pr. m. e. įkūrė Aleksandras Makedonietis (kurio garbei miestas ir buvo pavadintas) – jis čia planavo įkurti geriausią uostą. Faro saloje buvo pastatytas 1,6 km ilgio bangolaužis (molas), pavadintas Heptastadiju (Heptastadium). Šioje saloje stovėjo ir garsusis Aleksandrijos švyturys – vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Dar vienas uostas buvo vakarinėje miesto dalyje. Aleksandrija buvo suplanuota kaip 6,4 km ilgio miestas, tvarkingai išdėstytomis gatvėmis, su kolonadomis pagrindinėse gatvėse. Gražiausias kvartalas – Bruchėjus (Brucheium) buvo rytiniame uoste. Vakarinėje dalyje buvo Serapeijonas (Serapeion) – dievo Serapio šventykla, Soma – Aleksandro Makedoniečio ir Ptolemėjų mauzoliejus, jūrų dievo Poseidono šventykla Poseidonijus (Poseidonium), muziejus. Pietryčių kvartale gyveno žydai. Aleksandrijoje žydai turėjo galimybę artimai susipažinti su graikų mokslu ir kultūra, kas vėliau turėjo nemažai įtakos religijos raidai. Apie 100 mūsų eros metus Aleksandrijoje į graikų kalbą buvo išverstas Senasis Testamentas (vadintas Septuagint).

305–30 m. pr. m. e. Ptolemėjų dinastijos valdomo Egipto sostinė, prekybos ir helenistinės kultūros centras.[1] Jų laikais įsteigti Aleksandrijos muziejus ir Aleksandrijos biblioteka, kuri vėliau buvo sunaikinta. Yra kelios versijos apie Aleksandrijos bibliotekos žūtį. Viena jų teigia, kad didžiąją biblioteką 47 m. pr. m. e. sudegino Julijaus Cezario kariai. Pagal kitą versiją biblioteka su muziejumi buvo sudegusi 273 m., po to vėl atstatyta. Mažąją biblioteką kartu su Serapio šventykla 391 m. sunaikino fanatikai krikščionys. Ilgainiui antikinė kultūra ir pagonių religijos sunyko. Jų vietoje iškilo ankstyvosios krikščionybės centras. Aleksandrijos biblioteka galutinai sunykusi VII a., kai Egiptą užkariavo musulmonai arabai.[2]

I a. pr. m. e. Aleksandrija tapo antruoju didžiausiu antikinio pasaulio miestu. Tuo metu jame gyveno apie 1 mln. gyventojų, savo dydžiu nusileido tik Romai. 30 m. pr. m. e. ją užėmė romėnai ir pavertė Egipto provincijos sostine. IV–VII a. pradžioje Aleksandriją valdė Bizantija. 642 m. užėmė Osmanų imperija. Pastačius Kairo miestą Aleksandrija prarado svarbą. Prie miesto nykimo prisidėjo ir naujasis Vasco da Gamos jūrų kelio į Indiją atradimas. 1517 m. sugriovė turkai. 1869 m. iškasus Sueco kanalą ir išplėtojus medvilnės pramonę Aleksandrija atgimė.[1][3]

Galerija redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. 1,0 1,1 Aleksandrija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-12-23.
  2. Arvydas Pacevičius. Aleksandrijos biblioteka. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
  3. „Alexandria“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2021-12-24.