Aforizmas

Aforizmas (gr. αφορίζειν 'apibūdinti') – trumpas, įtaigus posakis, kuriuo vienu ar keliais teziškais sakiniais netikėtai ir taikliai išreiškiama konkreti mintis, pateikiama originali idėja ar nuomonė. Gali būti išplėstas iki keliolikos sakinių. Būdingas subjektyvumas skiria jį nuo giminingų mažųjų formų – patarlės, sentencijos, maksimos.

Pavyzdžiai

• Mąstau, vadinasi, esu. René Dekartas
• Kai kurie povai slepia savo uodegą – ir vadina tai išdidumu.
• „Aš tai padariau“,- sako mano atmintis. „Aš negalėjau to padaryti“,- sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda.
• Prarasto laiko niekada nebeatgausi.
• Visų didžiausias dalykas visų mažiausiame – tai sveikas protas žmogaus kūne. Pitakas
• Ginklams žvangant įstatymai tyli. Ciceronas
• Gobšumas – amžina vergystė. Ali
• Būtum tylėjęs, būtum likęs filosofu.
• Pažinimas nebūtų toks patrauklus, jeigu jo siekiant netektų patirti daug gėdos.
• Žolė – Dievo dovana, ir ne žmogui, bet gyvulėliui. Vincas Krėvė
• Geriausias linkėjimas žmogui yra linkėjimas būti žmogumi. Volteras
• Blogų poelgių reikia vengti dėl neapykantos jiems, o ne iš baimės. Publilijus Siras
• Suvokti pareigą ir jos nevykdyti – tai bailumas. Konfucijus
• Būti ištikimam nelaimėje – didis dalykas. Demokritas
• Žmonių poelgiai nėra pastovūs, nei nekintami. Ištikimasis tampa išdaviku, o teisuolis – apgaviku. O tuos pokyčius lemia aplinkybės. Vang Čungas

Aforizmo sąvoką pirmą kartą panaudojo Hipokratas.

Aforizmo nederėtų painioti su aksioma, kuri yra teiginys, kurio teisingumas matomas be įrodymo.

Aforizmai lietuvių literatūroje

Jau Jono Bretkūno kūrinyje „Postilė“, Konstantino Sirvydo žodyne, Adomo Fridriko Šimelpenigio jaunesniojo redaguotoje 1755 m. „Biblijos“ prakalboje yra randama aforizmų pėdsakų. Savarankiškais kūriniais aforizmai buvo pradėti vartoti XIX a. pradžioje. Apie 1813 m. buvo sudarytas anoniminis rankraštis „Prižodei, arba Trumpas o tikras pamokslas dėl apsiėjimo ant svieto pagal reikalų dvasiškų ir svietiškų“. Šiame rankraštyje tarp liaudies patarlių ir priežodžių yra pateikiama ir aforizmų.

Nuo XIX a. vidurio aforizmai buvo pradėti spausdinti kalendoriuose, periodinėje spaudoje. Juos spausdino Laurynas Ivinskis, Serafinas Laurynas Kušeliauskas ir kiti. Pirmieji aforizmai lietuvių literatūroje buvo anoniminiai.

Pirmasis literatūrinis aforizmų rinkinys buvo išleista 1900 m. „Epikteto aforizmams“, parengė Petras Vileišis.

Kiti lietuviškų aforizmų rinkiniai:

• Romas Striupas. „Alkanos mintys“, 1929;
• Jonas Marcinkus-Tauronis. „Aukso mintys“, 1–2 t., 1929–1930;
• Faustas Kirša. „Palikimas“, 1972;
• Vytauto Karaliaus rinkiniai:
  • „Sizifas be akmens“, 1974;
  • „Aureolės ir kepurės“, 1980;
  • „Žolė Trojos arkliui“, 1984;
  • „Pusantro sparno“, 1985;
  • „Nulis kilpoje“, 1996;
• Vytauto Karaliaus almanachai:
  • „Velnio tuzinas“, 1977;
  • „Mintys minta mintimis“, 1983

Aforizmus rašė Vladas Jonas Gurnevičius, Leonas Bušma, Irena Jašinskaitė, Jeronimas Laucius, Bronius Jauniškis, Johana Blinstrubaitė ir kiti autoriai.

Nuorodos

Vikicitatos

• Laima Arnatkevičiūtė. Aforizmas. Lietuvių literatūros enciklopedija. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. – Vilnius, 2001. – ISBN 9986-513-95-2