Adhezija (lot. adhaesio – sukibimas), priekiba – dviejų skirtingų kietųjų kūnų, kietojo kūno ir skysčio arba nesimaišančių skysčių susiliečiančių paviršių sukibimas dėl kūnų dalelių sąveikos. Matuojama jėga arba darbu, kuris reikalingas susiliečiančių kūnų paviršiaus vienetiniam plotui perskirti.

Paviršiaus įtempimas

Pagal molekulinę adhezijos teoriją, adheziją lemia molekulinės sąveikos jėgos, kurios atsiranda per kelis angstremus suartėjus susiliečiančių kūnų molekulėms. Pagal elektrinę adhezijos teoriją, tarp susiliečiančių kūnų paviršių atsiranda elektros jėgos. Su laiku dėl paviršių dalelių difuzijos labai sustiprėja kūnų sukibimas, todėl išnyksta kūnų skiriamasis paviršius, jie tarsi įauga vienas į kitą, taigi dvi skirtingos fazės tampa viena. Šis reiškinys – kohezija.

Autohezija vadinamas dviejų vienodos prigimties kūnų sukibimas (pvz., sukimba šildomi termoplastikai, trintimi virinami metalai).

Adhezija pagrįstas klijavimas, dažymas, elektrocheminis dengimas. Adhezijos stiprumą lemia susiliečiančių medžiagų fizikinė ir cheminė prigimtis, paviršių švarumas, lietimosi plotas, vidiniai įtempiai.[1]

Šaltiniai redaguoti

  1. Adhezija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001