Asmenvardžių adaptavimas lietuvių kalboje

Adaptuotoji asmenvardžio forma lietuvių kalboje – būdas užrašyti kitos kalbos asmenvardžius lietuviškame rašte pateikiant pagal tarimą.^[1] Iš esmės tai yra sulietuvinta asmenvardžio forma, gaunama fonetiškai transkribuojant (perrašant) svetimos kalbos asmenvardį, pvz., James Cook transkribuojamas į liet. Džeimsas Kukas.

Adaptacijų įvairovė Kėdainiuose

Pagal VLKK nutarimą, lotyniško pagrindo abėcėles vartojančių kalbų asmenvardžiai bei vietovardžiai grožiniuose kūriniuose, populiariuose ir vaikams bei jaunimui skirtuose leidiniuose atsižvelgiant į skaitytojų amžių ir išsilavinimą adaptuojami, t. y. pateikiami pagal tarimą. Mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose bei specialiuose tekstuose kitų kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos, o labiau paplitę vietovardžiai dažniausiai adaptuojami. Adaptuotos ir originalios asmenvardžių formos gali būti pateikiamos pagrečiui (viena iš jų skliausteliuose)^[2].

Privalumas redaguoti

Pagrindinis adaptuotosios formos privalumas – aiškus tarimas net nežinant užsienio kalbos tarimo taisyklių, lengvesnis nei užsienio kalba tarimas (pvz., Dilthey = Diltėjus), kaitomos galūnės (nors kai kuriais atvejais ir nekaitomos, pvz., Michel Platini = Mišelis Platini).

Trūkumai redaguoti

Adaptuotoji asmenvardžio forma turi trūkumų.

Neįmanoma rasti autentiškos informacijos apie Wolfgang Amadeus Mozart naudojant užklausą Volfgangas Amadėjus Mocartas.
Įpratus naudoti adaptuotas asmenvardžio formas būtini žinynai su pateiktomis originalo formomis: 1976–1985 m. leistoje Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje kiekvieno tomo gale buvo pateikiamos asmenvardžių ir vietovardžių originalo formos straipsniams esantiems tame tome. Paskutiniame, 12-ajame yra pateikti visuose tomuose naudoti originalūs asmenvardžiai ir vietovardžiai, visas skyrius pavadintas „Transkribuotų vardų originalo formos“ ^[3].
Adaptuotos formos netiksliai atspindi tikrąjį vardų tarimą, kuris kartais būna nelengvai išaiškinamas arba net nežinomas^[4].
Adaptavimo taisyklės kiekvienai kalbai yra skirtingos. Tas pats žmogus gali įgyti skirtingus asmenvardžius priklausomai nuo to iš kurios kalbos perrašoma. Pavyzdžiui, Latvijos gyventojas Ivars Kalninš adaptuojamas į lietuvių kalbą kaip Ivaras Kalninis – perrašant iš latvių kalbos pavardžių priesaga -iņš keičiama į -inis, kaip reikalauja Valstybinė lietuvių kalbos komisija, pvz., Bėrzinis (vietoj Bērziņš), Krūminis (vietoj Krūmiņš) ^[5], tačiau to paties žmogaus vardas adaptuojant iš rusų kalbos jau užrašoma kitaip, pvz., Иварс Калныньш užrašomas jau kaip Ivarsas Kalninšas ^[6] (vėlgi kaip reikalauja Valstybinė lietuvių kalbos komisija). Tačiau to būtų galima išvengti, jei visuomet adaptuojama būtų tik iš originalaus (esančio pase, asmens tapatybės kortelėje) asmenvardžio.

Taip pat skaitykite redaguoti

Adaptuotoji vietovardžio forma

Šaltiniai redaguoti

↑ http://www.vlkk.lt/lit/nutarimai/svetimvardziai/vartojimo-principai.html Archyvuota kopija 2015-02-21 iš Wayback Machine projekto.
↑ VLKK (1997-06-19). „VLKK nutarimas dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“. lrs.lt. Nuoroda tikrinta 2013-03-20. „5.1. Lotyniško pagrindo alfabetus vartojančių kalbų asmenvardžiai bei vietovardžiai grožiniuose kūriniuose, populiariuose ir vaikams bei jaunimui skirtuose leidiniuose atsižvelgiant į skaitytojų amžių ir išsilavinimą adaptuojami, t. y. pateikiami pagal tarimą.5.2. Mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose bei specialiuose tekstuose kitų kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos, o labiau paplitę vietovardžiai dažniausiai adaptuojami.Adaptuotos ir originalios asmenvardžių formos gali būti pateikiamos pagrečiui (viena iš jų skliausteliuose).“
↑ Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T. 12: Vaislapėlis-Žvorūnė. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1984. P.581-635
↑ Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T. 6: Lietuvių kalba naujausiais laikais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. P. 189
↑ Valstybinė lietuvių kalbos komisija. „Valstybinė lietuvių kalbos komisija / Adaptavimas“. Suarchyvuotas originalas 2014-02-09. Nuoroda tikrinta 8 February 2013. „4.4 punktas: Pavardžių priesaga -iņš keičiama į -inis, pvz.: Bė́rzinis (Bērziņš), Krū́minis (Krūmiņš).“
↑ „Į Lietuvą atvyksta legendinis aktorius Ivarsas Kalninšas“. 2012-01-18. Suarchyvuotas originalas 2015-10-16. Nuoroda tikrinta 8 February 2013.

[1] ttp://www.vlkk.lt/lit/nutarimai/svetimvardziai/vartojimo-principai.html Archyvuota kopija 2015-02-21 iš Wayback Machine projekto.

[2] VLKK (1997-06-19). „VLKK nutarimas dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“. lrs.lt. Nuoroda tikrinta 2013-03-20. „5.1. Lotyniško pagrindo alfabetus vartojančių kalbų asmenvardžiai bei vietovardžiai grožiniuose kūriniuose, populiariuose ir vaikams bei jaunimui skirtuose leidiniuose atsižvelgiant į skaitytojų amžių ir išsilavinimą adaptuojami, t. y. pateikiami pagal tarimą.5.2. Mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose bei specialiuose tekstuose kitų kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos, o labiau paplitę vietovardžiai dažniausiai adaptuojami.Adaptuotos ir originalios asmenvardžių formos gali būti pateikiamos pagrečiui (viena iš jų skliausteliuose).“

[3] Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T. 12: Vaislapėlis-Žvorūnė. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1984. P.581-635

[4] Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. T. 6: Lietuvių kalba naujausiais laikais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. P. 189

[5] Valstybinė lietuvių kalbos komisija. „Valstybinė lietuvių kalbos komisija / Adaptavimas“. Suarchyvuotas originalas 2014-02-09. Nuoroda tikrinta 8 February 2013. „4.4 punktas: Pavardžių priesaga -iņš keičiama į -inis, pvz.: Bė́rzinis (Bērziņš), Krū́minis (Krūmiņš).“

[6] „Į Lietuvą atvyksta legendinis aktorius Ivarsas Kalninšas“. 2012-01-18. Suarchyvuotas originalas 2015-10-16. Nuoroda tikrinta 8 February 2013.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]