Šimtas pirmas kilometras – neoficialus terminas, apibrėžiantis TSRS egzistavusį žmogaus teisių apribojimo būdą.

Stalininių represijų metais pagal Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį represuotiems asmenims ir jų šeimos nariams buvo draudžiama gyventi 100 kilometrų spinduliu aplink Maskvą, Leningradą, TSRS respublikų sostines (Kijevą, Minską ir kt.), stambius pramoninius bei „uždarus miestus“ (Sevastopolis, Dnepropetrovskas). Lietuvoje negalima buvo gyventi 100 km atstumu nuo Vilniaus ir Kauno.[1]

Šis reikalavimas taip pat buvo taikomas ir kitoms žmonių kategorijoms – grįžusiems iš kalėjimo ar tremties, disidentams, prostitutėms, vadinamiesiems veltėdžiams ar pan.

1980 m. vasaros olimpinių žaidynių metu remiantis šiuo principu iš Maskvos buvo išvežti visi asocialūs asmenys.

Išnašos redaguoti

  1. 1957 m. sausio 21 d. Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą uždrausti politiniams kaliniams po lagerio apsigyventi ne tik 100 km spinduliu nuo Vilniaus ir Kauno, bet ir visoje likusioje Lietuvos teritorijoje; šis nutarimas galiojo iki 1988 m.