Šyša
| Šyša | |
|---|---|
 Šyša Šilutėje nuo geležinkelio tilto
| |
| Ilgis | 61 km |
| Baseino plotas | 410 km² |
| Vidutinis debitas | 1,88 m³/s |
| Ištakos | Šilutės rajonas |
| Žiotys | Nemunas (Atmata) |
| Šalys | Lietuva |
 Vikiteka |
Šyša |
Šyša – upė Šilutės rajone, Nemuno dešinysis intakas. Išteka Vainuto apylinkėse, 14 km į rytus nuo Žemaičių Naumiesčio. Iki Katyčių teka į pietus. Toje upės atkarpoje – daug bebrų užtvankų, vaizdingas Šyšos ir jos intako Lazduonos senslėnis, stūkso Akmeniškių piliakalnis. Nuo Katyčių Šyša teka į vakarus pro Pašyšius, Macikus, per Šilutę. Šilutėje yra įsikūręs Šilutės mažųjų laivų uostas. Įteka į Atmatą 10 km nuo jos žiočių, ties Šyšos kaimu, 6 km į pietvakarius nuo Šilutės.
Upės vaga sureguliuota – aukštupyje ir nuo Šilutės iki žiočių – kur yra laivuojama, tai sudaro du trečdalius visos jos vagos. Vidutinis nuolydis 95 cm/km. Vagos plotis aukštupyje 2–3 m, ties Šilute – 15 m, žemiau Šilutės 20–25 m, žiotyse 30 m. Gylis vidurupyje 0,8 – 1,5 m, žemiau Šilutės – 2 m. Debitas Jonaičiuose (19 km nuo žiočių): didžiausias – 37, vidutinis – 1,88, minimalus – 0,18 m³/s. Pavasarį vanduo pakyla 1,5 – 2,3 m virš vidutinio vasaros vandens lygio, per vasaros poplūdžius – iki 2,1 m, rudenį 0,3 – 0,8 m. Žiemos poplūdžiai kartais būna aukštesni už pavasario potvynius. Prie Šyšos įrengta vandens siurblinė, pumpuojanti vandenį iš Šyšos polderio.
1995 m. Šilutės žuvivaisos įmonės darbuotojai į Šyšą išleido margojo upėtakio ir šlakio mailių, kuris sėkmingai auga. 1999 m. Šyšoje sugautas 2,4 kg upėtakis.
Tai lašišinė upė, kurioje nuo Pašyšių kaimo iki žiočių nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. draudžiama spiningauti, velkiauti, žvejoti naudojant gyvūninės kilmės masalus.
Pavadinimo kilmė redaguoti
Spėjama, kad upėvardis galėjęs kilti nuo žodžio šyša („daugybė, knibždėlynas“, gal kaip upė, kurioje gausu žuvų ar pan.) arba nuo šišti (šyšta, šišo; „šašti, darytis šašuotam“).[1]
Intakai redaguoti
Kairieji redaguoti
- Lazduona (įteka į Šyšą – 48,7 km nuo žiočių),
- Medinupė (38,4),
- Š-3 (37,3),
- Š-1 (34,0),
- Rupkalvė (1,0).
Dešinieji redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.