Vikipedija

Šintoizmas

Šintoizmas (Šinto, Shintō, jap. 神道 – pažodžiui „dievų kelias“) – senoji japonų religija. Garbinimo objektas yra gamta bei ją įkūnyjantys kami, kurie gali būti verčiami kaip dievai, nematomos gamtos dvasios arba tiesiog dvasinės būtybės. Kai kurie kami yra susiję tik su tam tikra vieta ir gali būti laikomi tam tikros vietos dvasiomis, tačiau kiti kami susiję su didesniais gamtiniais objektais ir procesais, pvz., Saulės deivė Amaterasu. Religija susiformavo ankstyvaisiais amžiais iš totemizmo, fetišizmo ir įvairių magijos formų.

Meidži restauracijos metu (1868–1912) šintoizmą siekta paversti valstybine organizuota religija, tačiau iš tikro jis neturi griežtos struktūros, šventų raštų, savo aiškiai išreikštos religinės filosofijos, Dievo sąvokos, savo religinio meno.

Mitologija redaguoti

    'Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Nuorodos į wiki kitomis kalbomis'
Jei galite, sutvarkykite.

Pagrindine knyga šintoistai laiko kojiki mitologinę dalį, kurioje aprašomas pasaulio atsiradimas ir vystymasis. Pagrindinės veikiančios dievybės yra vyriškoji Izanagi ir moteriškoji Izanami. Jie iš tekančio chaoso sukūrė salas ir čia šoko ritualines vestuves ir į pasaulį paleido daug naujų dievybių, kurių viena – ugnies dievybė – sunaikina savo motiną Izanami. Izanagi prausiasi vandenyne ir prausimosi metu nyksta sukurdamas daug naujų dievybių, kurių pagrindinės yra Amaterasu (saulė, šviesa), Tsukiyomi (mėnulis, nakties dangus) ir Susanoo (vandens platybės, vėjas). Konfliktas plėtojasi tarp Amaterasu ir Susanoo, kol pasiekia apogėjų – Amaterasu pasislepia kalno oloje ir pasaulyje tampa tamsu. Siekdamos išvaduoti Amaterasu dievybės atlieka tam tikrus ritualus, bet išvaduoti Amerasu pavyksta tik Uzumei (senatvės pasaulio valdovė). Praėjus kelioms kartoms Amaterasu siunčia į žemę savo proanūkį, kuris tampa pirmuoju imperatoriumi Jimmu (660 m. pr. m. e.).

Pasaulio samprata redaguoti

Pagrindinės šintoizmo nuostatos: pasaulis yra tobulas, nes atsirado pats iš savęs ir nuolat save atnaujina, taip atmetama pašalinės jėgos idėja. Visuose pasaulio daiktuose įsikūnijusi kami, nemateriali būtybė, todėl nėra skirtumo tarp gyvo ar negyvo. Visi daiktai – kami suartėjimo rezultatai. Lytinis aktas tobulas, nes kami nuolat suartėja ir dalindamiesi sukuria naujas kami. Atmetama nuodėmės sąvoka. Tikima, kad dievai sukūrė tik japonus, nes visų japonų tėvas yra imperatorius – tiesioginis Amaterasu palikuonis. Pradinis šintoizmas neturi nei teologijos, nei išplėtotos etikos koncepcijos ir remiasi tik mirties neigimo ir ritualinio apsivalymo idėja. Mirtį šintoistai vertina visiškai kitaip negu vakariečiai. Šintoistų supratimu, protėvių dvasios niekur neiškeliauja ir nenutolsta nuo gyvųjų. Kai XVI amžiuje japonai sužinojo, kad krikščionys skelbia, jog yra galimybė, kad mirusiųjų dvasios gali iškeliauti į dangų arba pragarą, pradėjo sklisti nepasitenkinimas krikščionimis. Šintoistai tiki, kad protėvių dvasios gyvena šalia ir padeda, kai sunku. Buvimas šintoistu nėra aklas sekimas tikėjimo taisyklių rinkiniu ar religinių nuostatų ir pažiūrų įsisavinimas nuo pat gimimo - tai yra tiesiog gyvenimo principai, vertybių sistema ir mąstymo būdai, kurie buvo ir yra prijungti prie japoniškos kultūros kaip dalis tradicijos.  

Ritualai ir šventės redaguoti

 
Torii

Šintoizmo praktinė veikla yra susijusi su žemdirbystės ciklo apeigomis – pirmaisiais pavasario darbais laukuose ir baigiant Naujųjų metų ciklo šventėmis. Šintoistų šventyklos architektūra atitinka sandėlio, klėties architektūrą. Tai dalis haiden, kurioje laikoma šintai – „dieviškasis kūnas“ – šventiko rūbai, amuletai, daiktai, ritualiniai reikmenys. Ant altoriaus – sakė, ryžiai, kitos aukos. Maldos vieta yra šventyklos prieangis – hoden. Čia tikintieji atiduoda aukas, suploja delnais ir mintyse kreipiasi į kami su prašymu. Baigus maldą skambinama varpeliu. Yra ir kita maldos vieta – natūralūs gamtos objektai (medžiai, akmenys ir kt.), apjuosti ryžių virve – sakralumo ženklu. Šventikas melsdamasis atlieka maldą norito – tai maginių užkeikimų ir formulių malda. Šintoistų šventyklos atpažįstamos iš torri (鳥居) - šventyklos vartų. Paprastai vartai yra padaryti iš medžio, bet kartais, ypač dabartiniais laikais, ir iš betono.

Šintoizmas skiriasi nuo daugelio religijų tuo, kad neturi šventų raštų ir knygų, bet turi senovines maldas - nori (祈り), kurios buvo perduodamos žodžiu daugelį amžių. Vienas iš šintoizmo elementų, kuriuo tiki žmonės, yra tai, kad gražiai ir teisingai tariant maldas galima sulaukti sėkmės. Su šintoistine tradicija glaudžiai siejasi mirusiųjų paminėjimo šventė o–bon. Ji švenčiama rugpjūčio 14-15 dienomis. Prisilaikant šintoistinės tradicijos mirusieji buvo nelaidojami, bet išnešami į nuošalius kalnų slėnius. Pavasario sezono metu, liūčių laikotarpiu ypatingai padaugėdavo mirčių. Po mirties žmogaus kami 45 dienas ieško vietos persikūnyti į kitą daiktą. Tai apytiksliai atitinka nurodytą datą. Vanduo nuo pavasario iki o–bon šventės buvo laikomas negyvu, mirtį nešančiu ir tik po šios šventės jis būdavo laikomas išvalytu, švariu, nes valymo ritualus atlieka budizmo ir šintoizmo šventikai. Šintoistai skiria dviejų tipų kapines – kūno (kalnuose) ir dvasios (namai, kaimas). Mirusįjį palikus kalnų slėniuose senovėje iš jų būdavo parnešamas sasaki medis ir sodinamas aukštyn šaknimis prie namų. Atėjus budizmui, sasaki medis nebesodinamas, o prie namų statoma medinė lentelė su mirusiojo tikru ir pomirtiniu vardais. Vėliau lentelė sumažėjo ir dabar yra dedama namo viduje, virš pagrindinio įėjimo ant kamidana lentynos. Dieną prieš o–bon šventę japonas turi sugrįžti prie tėvų kapų, išsimaudyti pirtyje, palikti ją karštą ateinančiai kami paskutinį kartą nusiprausti. Po to žmonės eina į kūno kapines, ten uždega žvakę ir palieka, o kitą uždegtą žvakę neša namo, taip rodant kami kelią į namus. Grįžus į namus čia deginamas laužas. Vidurnaktį iš budistų ir šintoiztų šventyklų eina tikinčiųjų eisena prie artimiausios upės, kur leidžiami plaustai–žibintai ir į dangų šaudomi fejerverkai. Po to visi eina į aikštes ir šoka ritualinius šokius ar kitaip linksminasi.

Šintoizmo formos redaguoti

Valstybinė

Po 1889 m.  Japonijos konstitucijos, valstybė suteikė  paramą 110 tūkst. šintoistinių šventyklų ir 16 tūkst. šventikų, kurie rūpinosi šiomis šventyklomis ir tokiu būdu platino šintoizmą visoje šalyje. Kiekviena šventykla turėjo savo relikviją, kuri buvo dedikuota vietinei dievybei, herojui ar įvykiui. Tipinė šventykla susidarė iš dviejų dalių - prieangio ir vidinės salės. Visos šventyklos pagal taisykles turėjo būti nedažytos ir perstatomos kas  20 metų. Į šventyklos vidų įžengti galėjo tik šventikai ir valstybės pareigūnai, o visi likę turėdavo likti prieangyje. Kiekvienas atėjęs žmogus atnešdavo kuklią auką ir esant poreikiui sukalbėdavo maldą. Šventyklų lankymas nebuvo privalomas, bet, kaip nerašyta taisyklė, egzistavo suvokimas, jog kiekvienas japonas turi aplankyti šintoiztinę šventyklą bent kartą gyvenime. Valstybinė šintoizmo forma buvo sukurta kaip atsvara sektoms,  su išsikeltu tikslu skatinti Japonijos žmonių patriotizmą apeinant visas religines dogmatikas ir funkcijas. Konstitucijoje buvo iškeltas punktas, skelbiantis, kad šventikai negali atlikinėti jokių religinių praktikų.  Po konstitucijos išleidimo kariuomenė ir visi karo vadai tapo tiesiogiai pavaldūs imperatoriui. Kadangi šintoizmas taip pat buvo neatsiejama valstybės dalis,  jis tapo instrumentu, kuris teikė parama Japonijos kariams artimoje ateityje vykusiose karuose.  Šintoizmas tapo neatskiriama militarizmo dalimi, todėl amerikiečiai, laimėję antrąjį pasaulinį karą ir 1945 m. užėmę Japoniją, nutraukė valstybės finansavimą šintoizmui. Šventyklos nebuvo nugriautos ir tęsė savo egzistavimą, bet neturėdamos valstybės finansavimo liko apleistos ir prarado didžiąją dalį pasekėjų.

Sektantinis šintoizmas                 

Meiji erai besivystant ir šintoizmui tampant institucine įstaiga, kuri skatina patriotizmą, religinio šintoizmo sekėjai buvo priversti atsiskirti ir ieškoti paramos kitur. Iš trylikos pagrindinių šintoizmo atšakų atsirado trys pagrindinės sektos, kurių pagrindiniai bruožai buvo gamtos garbinimas ir asketiškas gyvenimo būdas. Pirmoji sekta priklausė žmonėms, kurie garbina kalnus. Japonijoje kalnai nuo pat istorijos pradžios buvo garbinami ir laikomi kone dievais. Laikui bėgant atsirado tradicija atlikinėti piligriminius žygius, į kuriuos įeidavo ir kopimai į kalnus, taip pabrėžiant nuolankumą gamtai ir asketiškumą. Antroji sekta - Tenrikyo  (天理教 Tenrikyō) sukurta Nakayama Miki  (中山 みき) ir tai yra didžiausia pasaulyje pasekėjų skaičių turinti religinė atšaka sukurta moters. Ši šaka buvo sukurta, kai Nakayama buvo 41-erių, išgyvenusi sunkią ligą, moteris pradėjo tikėti, jog į ją įsikūnijusi kami dvasia. Ši šaka rėmėsi Japonijos šamanizmo ir vudu religijų elementais, tokiais kaip bandymas pasinerti į ekstazę ir tikėjimu, kad dieviškoji galia gali išgydyti viską. Šiomis dienomis ši sekta vis dar išlikusi ir savo mokymuose akcentuoja žmogiškąjį gerumą, savanoriavimą, pagalbą kitiems. Trečioji grupė - šiai grupei priklauso visos likusios sektos, kurias galima laikyti tyrojo šintoizmo sekėjais. Kai Japonijos valdovai perimė šintoizmą į savo rankas Meiji eroje ir viešai paskelbė, jog šintoizmas praranda religinį statusą, tai beveik pražudė šintoizmą, nes žmonės visiškai apleido tradicijas ir pamiršo apie mitologiją ir ritualus. Išsivysčius trims sektoms vyko spartus šintoizmo atgavinimas ir senųjų Japonijos tradicijų integravimas į kultūrą. Šių sektų kūrėjai ir atstovai tikėjo, jog į visuomenę turi grįžti religinės ir etinės tradicijos. Šiomis dienomis auganti sekta yra tik Tenrikyo, kol likusios dvi praktiškai nebeturi pasekėjų.

Vidinis šintoizmas

Šalia augančių ir organizuotų sektų susikūrė ir viena paprastesnių šintoizmo formų, kurios pasižymėjo tuo, kad praktikos buvo atliekamos, tiesiog, namuose. Pagrindinis simbolis kami-dana - altorius namie. Kiekvieno altoriaus centre padėtas daiktas, kuris dažniausiai turi simbolinę prasmę Japonų šeimai ir yra pavadintas protėvio vardu. Meldimasis arba pagarbos atidavimas yra labai paprastas procesas. Kiekvieną dieną šalia altoriaus paliekamos gėlės, smilkalai, žibintai, maistas, gėrimai. Prieš atliekant maldą nusiplaunamos rankos, paliekama auka, ir suplojama rankomis taip žmogus parodo jog yra pasiruošęs komunikuoti su dvasiomis. Esant specialioms progoms kaip: vestuvės, šventės, sukaktuvės, jubiliejai dažniausiai aukojama daugiau ir sukalbama malda. Ši šaka yra patyrusi sinkretizmą su Budizmu. Pavyzdžiui vykstant laidojimo ceremonijai yra kreipiamasi ne į šintoizmo dievybes, bet į budizmo vienuolius, kurie gali atlikti šią ceremoniją. Sakoma jog šintoizmas yra skirtas mūsų gyvenimui dabar, o Budizmas - gyvenimui anapus. Todėl neretai šalia kami-dana stovi ir butsu-dan, kas yra Budiztinis altorius, kur taip pat garbinama ir budizmo dievybės.

Šintoizmas turi daug reikšmių Japonijos žmonėms. Kai kuriems tai mitų ir ritualų rinkinys, kuris primenta jiems šalies istoriją ir gilias, isišaknijusias tradicijas, kurios taip pat yra nuolatos primenamas žmonėms per nacionalines šventes ar paveldą. Religinė pusė patyrusi sinkretizmą ir fokusuojasi į dievybių garbinimą ir nuolatine abejone žvelgiant į ateitį. Na ir galiausiai kas priklauso sektoms, šie žmonės linkę tikėti dievu, kuris juos išgelbės, taip pat praktikuoti asketizmą ir tyro kūno sukūrimą. Ir galiausiai valstiečiams tai kaip įtraukta papildoma tradiciją į kasdienį gyvenimą, kuri reikalauja aukojimų protėviams, bei parodo, kad šintoizme egzistuoja animiztinių elementų.

Praktikos redaguoti

Omairi

Šventyklų lankymo tradicijos ir atlikimo būdai skiriasi priklausomai nuo metų laiko ir švenčių. Omairi yra taisyklių ir tradicijų rinkinys, kuriomis turi vadovautis kiekvienas kitatikis, kuris nori aplankyti šintoizmo šventyklą. Šios taisyklės:

  • Prieš įeidamas pro vartus kiekvienas turi nusilenkti.
  • Jei yra dubuo su vandeniu reikia nusiplauti rankas, pagal Temizu ritualą. Temizu: reikalauja paimti samtį dešiniąja ranka, pasisemti vandens. Tada vandeniu iš samčio nusiplauti kairiąja ranką. Perduoti samtį kairiajai rankai. Ir lygiai taip pat nusiplauti dešinę ranką. Tada kairiąja ranka sudaryti dubens formą, prisipilti į ją vandens. Po to, šiuo vandeniu paskalauti burną ir išspjauti į kairiąją ranka, kuria vanduo išpilamas. Svarbu pabrėžti, jog negalima gerti šio vandens. Po to, tuo pačiu samčiu vėl nuplaunama kairioji ranka ir samtis padedamas atgal į vietą.
  • Einant prie altoriaus ar relikvijos, reikia vieną kart paskambinti varpu, jei jis yra. Tada į aukų dėžutę įmetama auka, dydžiu priklausoma nuo maldų ir prašymų intencijų. Po to, nusilenkiama du kartus, suplojama du kartus, bet po antro suplojimo rankos laikomos kartu, prie širdies, ir pabaigus meldimosi procesą nusilenkiama.
  • Taip pat prašoma laikytis mandagumo normų su darbuotojais ir kitais lankytojais ir būti kaip įmanoma tyliau.
  • Šventykloje yra vietų į kurias įeiti draudžiama, jos pažymėtos ženklais..
  • Šventyklose draudžiama dėvėti avalynę.

Misogi

Misogi - apsivalymas. Tai yra apsivalymo ritualas naudojant vandenį. Tradicija reikalauja sakyti ir kartoti konkrečias maldas bei trupučio fizinio aktyvumo.  Ritualas gali būti atliekamas šventykloje ir, bet kur, kur teka švarus šaltinio vanduo. Labiausiai atsidavę šintoiztai atlieka ritualus po kriokliais.

Amuletai ir talismanai redaguoti

Ema - tai mažos, medinės plokštės, kurios paliekamos prie altoriaus su užrašytu noru ar troškimu. Lentelės būna su piešinuku.

Ofuda - talismanas, padarytas ir metalo, popieriaus ar akmens. Ant kiekvieno iš talismanų išgraviruoti kami vardai. Pagrinde naudojami kaip namų apsaugos simbolis. Galima laikyt, bet kurioje erdvėje namie, svarbu, kad talismanas visada būtų apsauginiame krepšelyje. Juos galima gauti šventyklose. Turi būti atnaujinami kiekvienais metais.

Omamori - tai asmeninės apsaugos amuletai, parduodami šventyklose. Naudojami kaip sėkmės talismanai.

Daruma - apvali, popierinė lėlė, atėjusi iš Hinduizmo. Pagal tradiciją žmogus gavęs lėlę susikuria tikslą ir nuspalvina vieną lėlės akį. Kai tikslas pasiektas - nuspalvinama kita akis. Tradicija pritaikyta šintoizmui, lėlės pardavinėjamos ir sugalvojus norą, tikslą paliekamos šventyklose.

Omikuji - popieriaus gabaliukai ant kurių užrašomi asmeniniai turtai, gali būti tiek materialus, tiek ne ( kaip pvz: šeima). Didžiosios ir pagrindinės šintoizmo šventyklos turi specialias sienas skirtas laikyti šiems popieriaus gabaliukams. Taip pat naudojami kaip apsaugos simbolis. 

Šaltiniai redaguoti

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Šintoizmas&oldid=7038715"