Šienpjoviai

Šienpjoviai (lot. Opiliones, Phalangida) – bestuburių gyvūnų būrys, priklausantis voragyvių klasei.

2005 m. buvo žinoma apie 6300 jų rūšių, kurias galima suskirstyti į keturis pobūrius:

• Cyphophthalmi
• Eupnoi
• Dyspnoi
• Laniatores

Sandara

Padidintas šienpjovio vaizdas, rodantis beveik suaugusią galvakrūtinę su pilveliu, kas yra pagrindinis skirtumas nuo vorų

Šienpjoviai primena vorus, tačiau jų pilvelis yra segmentuotas ir artimai suaugęs su galvakrūtine, todėl jų forma primena ovalą. Kūnas nedidelis, 1-22 mm ilgio, kietas. Pilvelis sudarytas iš 9-10 tvirtai suaugusių narelių. Turi keturias poras kojų, kurios, palyginti su jų kūnu, išsiskiria savo ilgiu; jos gali siekti 16 cm. Galuose dažniausiai būna nagučiai, kartais netgi dvigubi. Taip pat turi vieną porą trinarių, paprastai smulkių chelicerų, nors Ischyropsalidae šeimos jie ilgesni už kūną, ir 1 porą 5-6 narių trumpų pedipalpų. Dvi paprastos akys, išsidėsčiusios ant kauburėlio, tačiau kai kurie urviniai šienpjoviai akių neturi.

Ilgos kojos lengvai nulūžta ir lieka trūkčioti dar apie minutę (nors kai kurių rūšių apie valandą), kad atitrauktų priešo dėmesį nuo aukos ir leistų jai pabėgti.

Šienpjoviai yra skirtalyčiai, kiaušinius deda į gerai apsaugotas vietas. Dauginimosi organai išdėstyti pedipalpuose ir kojose. Judėdamas dažniausiai paviršių užčiuopia ilgiausia antra kojų pora. Regėjimas blogai išvystytas. Reakcija į įvairius dirgiklius būna mažiau jautri nei daugumos kitų voragyvių ir atsakymas į juos paprastai būna ne bėgimas, o sustingimas vietoje. Kvėpavimo organai – trachėjos, kurios 1–2-am segmente atsiveria vėduokliniais (trachėjiniais) kvėptukais (stigmomis), panašiais į vabzdžių. Nervų sistema apgaubia stemplę ganglijišku žiedu ir neturi suskirstymo į smegenis ir galvakrūtinės mazgą.

Šienpjoviai neturi nei nuodų, nei voratinklinių liaukų, todėl jie visiškai nepavojingi žmonėms. Tačiau jie turi vieną porą kvapiųjų liaukų, išskiriančių specifinio kvapo skystųjų medžiagų. Dėl aštraus kvapo jų beveik niekas neėda.

Elgesys

Parazituojančios erkės ant šienpjovio kūno

Šienpjoviai yra paplitę beveik visame pasaulyje ir sutinkami įvairiose vietose – nuo miškų ir pievų iki dykumų. Kai kurie kalnuose pakyla iki amžino įšalo zonų. Ypač daug jų galima rasti lapuočių ir mišriuose miškuose, dažni ir miestuose.

Dauguma šienpjovių – naktiniai plėšrūnai, dieną juos galima aptikti sustingusius su išskėstomis kojomis. Mitybos tipu jie skiriasi nuo daugumos voragyvių: jie praryja ne tik skystas aukos kūno dalis, bet ir kietas daleles, kurias išrauna cheliceromis ir atneša iki burnos. Tada maistas susmulkinamas pedipalų ir priekinių kojų ataugomis, kurias daugelis šienpjovių naudoja kaip žandikaulius. Šienpjoviai yra plėšrūnai arba visaėdžiai. Minta smulkiais vabzdžiais ir kitais nariuotakojais, gausiausia Phalangiidae šeima taip pat vartoja ir augalus, grybus ir išmatas. Ischyropsalidae šeima specializuojasi kaip sausumos sraigių ir šliužų vartotojai.

Dažnai ant šienpjovių kūno, daugiausia kojų, galima pamatyt raudonų taškelių. Tai išoriniai parazitai – erkės Allothrombium fuliginosum lervos.

Dauginimasis ir gyvenimo ciklas

Biologinis šienpjovių dauginimasis labiau primena vabzdžius negu kitus voragyvius. Apvaisinimas vidinis, patinas savo kopuliacijos organą įveda į patelės vulvą. Nepastebėta, kad jie atlikinėtų ritualinius šokius, tačiau patinai neretai susipeša dėl patelės. Apvaisinta patelė su ilgu kiaušintakiu deda kiaušinius į dirvą. Vienoje dėtuvėje būna nuo kelių dešimčių iki šimto kiaušinių. Iš viso patelė gali padėti iki 600 kiaušinių.

Išsiperėję šienpjoviai panašūs į suaugusius. Beaugdami 5-7 kartus išsineria, po to tampa lytiškai subrendę.

Dauguma šienpjovių gyvena apie metus: atsiranda vasarą, dauginasi liepą-rugpjūtį, o žiemoja jauni individai ir kiaušiniai. Kai kurios rūšys suspėja per sezoną atsivesti dvi kartas, o žiemoja rudeninė karta. Užfiksuoti atvejai, kai atsirasdavo mažų šienpjovių žiemos atšilimo metu. Maksimali gyvenimo trukmė – 2 metai.

Panašumas į vabzdžius

Šienpjoviai atspindi paralelinę evoliuciją. Prisitaikymas prie gyvenimo sąlygų sausumoje daugiau negu kitų voragyvių primena vabzdžius. Jų kūnas kompaktiškas, tankus, dažnai turi kietą, šarvuotą paviršiaus dangą, apsaugančią nuo drėgmės praradimo ir mechaninių pažeidimų, taip pat išvystytas trachėjinis kvėpavimas. Su vabzdžiais juos sieja ir vidinio apvaisinimo ypatumai, kiaušinių dėjimas ilgu kiaušintakiu į substrato gilumą, visaėdiškumas ir kieto maisto kramtymas.

Nykstantys šienpjoviai

Manoma, kad kai kurioms urvinių šienpjovių rūšims gresia pavojus, jei jų urvai yra netoli miestų, kur užteršta aplinka. Taip pat ir žemdirbystė gali pakeisti jų arealą. Kitoms rūšims kelia pavojų invazinės rūšys.

Visoms urvinėms rūšims gresia pavojus Brazilijoje. Keturios šienpjovių rūšys įrašytos į „Nacionalinį nykstančių rūšių sąrašą“, visos jos gyvena urvuose. Giupponia chagasi (Pérez & Kury, 2002), Iandumoema uai (Pinto-da-Rocha, 1996), Pachylospeleus strinatii (Šilhavý, 1974) ir Spaeleoleptes spaeleus (H. Soares, 1966).

Keletas šienpjovių rūšių gali būti pažeidžiamos ar netgi nykstančios Argentinoje, tarp jų Achyloidellus fulvigranulatus (Mello-Leitão, 1930), kuri gyvena tik Cerro Uritorco viršūnėje, ir Pachyloides borellii (Roewer, 1925), gyvenanti žmonių labai niokojamuose drėgnuosiuose Argentinos miškuose. Dėl žmonių veiklos gresia pavojus ir urvinei Picunchenops spelaeus (Maury, 1988) rūšiai. Nė viena rūšis nėra įrašyta į jokią Argentinos Raudonąją knygą, dėl to nesulaukia jokios apsaugos.

Maiorerus randoi (Rambla, 1993) buvo rasta tik vienoje Kanarų salų oloje. Ji Ispanijos vyriausybės įtraukta į „Catálogo Nacional de especies amenazadas“ (Nacionalinis nykstančių rūšių katalogas).

Texella reddelli (Goodnight & Goodnight, 1967) ir Texella reyesi (Ubick & Briggs, 1992) yra įtrauktos į rūšių, kurioms gresia pavojus, sąrašą JAV. Abi rūšys gyvena centrinio Teksaso olose. Dar yra nemažai kandidatų pakliūti į nykstančiųjų sąrašą.

Klasifikacija

• Pobūris Cyphophthalmi
  • Šeima Sironidae
  • Šeima Stylocellidae

Į jį įeina patys primityviausi individai, kurios atsirado dar karbono periode. Jie maži, 2-3 mm ilgio, su pailgu ovaliniu kūnu ir trumpomis kojomis. Galvakrūtinės šonuose yra du kauburėliai su kvapiųjų liaukų išeinančiomis angomis. Akys redukuotos. Danga labai kieta. Gyvena subtropinėse Eurazijos, Afrikos ir Amerikos dalyse. Kai kurios iškastinės rūšys kvėpavo plaučiais.

• Pobūris Eupnoi
  • Šeima Phalangiidae
  • Šeima Caddidae

Šiam pobūriui priklauso šienpjoviai su ilgiausiomis kojomis ir minkšta odine danga. Caddidae šeima išsiskiria ir didelėmis akimis. Eupnoi sutinkami beveik visose klimatinėse zonose ir pačiose įvairiausiose vietose; yra nemažai dieninių rūšių. Vidutinių platumų rūšys lengvai pakelia šaltį ir būna aktyvios iki rudens gilumos. Šiam pobūriui priklauso ir įprastos rūšys Phalangium opilio bei Opilio parietinus, kurios sutinkamos ant namų sienų. Dauguma Eupnoi (ypač Phalangiidae) – aktyvūs, greiti padarai, gyvenantys ant augalų.

• Pobūris Dyspnoi
  • Šeima Ischyropsalidae
  • Šeima Trogulidae
  • Šeima Nemastomatidae
  • Šeima Dicranolasmatidae

Dypsnoi pobūriui priklauso lėti, dirvožemyje gyvenantys šienpjoviai. Pavyzdžiui, Trogulus genties rūšys tokios lėtos, kad šienpjoviai atrodo beveik negyvi. Kojos trumpesnės nei Eupnoi. Danga elastinga, bet būna ir kieta. Pedipalai ploni, be čiuptuvų. Patelių kiaušintakis paprastai labai ilgas. Šie šienpjoviai paplitę visame pasaulyje, bet ypač jų daug subarktinėje zonoje.

• Pobūris Laniatores
  • Šeima Triaenonychidae
  • Šeima Oncopodidae
  • Šeima Phalangodidae
  • Šeima Cosmetidae
  • Šeima Gonyleptidae

Šio pobūrio individai gyvena išskirtinai tropikuose. Pobūris yra pats didžiausias ir mažiausiai ištirtas. Šie šienpjoviai turi naguotus pedipalus ir labai tvirtą kūno dangą. Liemuo kauburiuotas, neretai su neįtikėtinomis ataugomis. Paplitę Centrinėje ir Pietų Amerikoje, pietų Afrikoje, Indijoje, Malaizijos salose, Australijoje. Daugiau ir įvairesnių yra tropinėje Amerikoje. Subarktikoje randama tik keletas Phalangodidae rūšių.