Šiaurės Vei

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šiaurės Vei (kin. 北魏, pinyin: Běi Wèi) – svetimšalių valstybė, egzistavusi Šiaurės Kinijoje 385–534 m. Šios dinastijos valdomą valstybę sukūrė proto-mongolų tabgačų tauta.

北魏 Šiaurės Vei
buvusi karalystė
← 386 – 535 →   →
Location of Šiaurės Vei ir kitos valstybės apie 500 m.
Sostinė	Šengle (386-398) Pingčengas (398-493) Luojangas (493-534) Čanganas (534-535)
Valdymo forma	Monarchija
Era	Viduramžiai
- Atsiskyrimas nuo Ankstyvosios Čin	386 m., 386
- Skilimas	535 m.

Valstybės ištakos siejamos su Šengle apylinkėse egzistavusia tabgačų Dai karalyste (310–376), kuri ilgainiui buvo absorbuota į Ankstyvąją Čin. Tačiau šiai greitai nusilpus, tabgačai vėl atkūrė nepriklausomybę, šį kartą kaip Vei karalystė. Ši karalystė sparčiai stiprėjo. Šiaurėje ji kovojo su protomongolų Žužanų kaganatu, kurio klajoklius apie 402 m. išstūmė į stepę.

Pietuose Šiaurės Vei dinastija susidūrė su kinų dinastijomis, iš pradžių Liu Song (南宋, 420–478 m.), vėliau ją pakeitusiomis Pietų Či 南齊, 479–501 m.) ir Pietų Liang (梁, 502–556 m.) valstybėmis. 423 m. Tuoba Si (409–423 m.) iš Liu Song dinastijos atėmė Luoyang miestą ir apie 439 m. suvienijo visą šiaurinę Kiniją. Svarbiausias tabgačų valdovas buvo Tuoba Tao. Jo raiteliai 424-5, 429, 443, 449 ir 458 m. sėkmingai kovojo su žužanais.