Šala

Šala arba Šalaš – deivė Mesopotamijos mitologijoje. Manoma, kad tai iš huritų panteono perimta deivė. Vardas bandomas sieti su huritų kalbos žodžiu šāla, reiškiančiu dukterį. Į Mesopotamijos mitologiją ši deivė greičiausiai pateko kaip Adado (Iškuro) arba Dagono žmona (kitoje tradicijoje). Šalos funkcijos nėra iki galo aiškios, tačiau iš to, kad jos simbolis buvo miežis, sprendžiama, kad tai žemdirbystės deivė. Ant akadų cilindrinių antspaudų drauge su audros dievu pavaizduota nuoga deivė, manoma, gali būti būtent deivė Šala. Šiuose antspauduose ji vaizduojama laikanti žaibus arba tarp lietaus lašų.

Žinios apie Šalos kultą siekia Senosios Babilonijos karalystės laikus. Plintant dievo Adado kultui, išaugo ir jo sutuoktinės Šalos reikšmė. Nuo II tūkst. pr. m. e. drauge su vyru Adadu buvo garbinama įvairiuose Babilonijos ir Asirijos miestuose. Paskutinio Asirijos karaliaus Sin-šaru-iškuno įraše įvardijama „galingąja Adado žmona“, kuri saugo ir globoja žmones. Šalos kultas dar buvo išsilaikęs I tūkst. pr. m. e. pabaigoje, nors didesnės svarbos neturėjo. Minima Seleukidų imperijos laikais datuojamuose Uruke rastuose kolofonuose. Juose Šalos ir jos vyro Adado prašoma, kad saugotų mokslinius tekstus. Seleukidų laikais Uruke vykdavusioje Naujųjų metų ceremonijoje būdavo ir Šalos statula.

Šios deivės giminystės ryšiai nėra aiškūs. Burtams įveikti skirtuose užkalbėjimuose, kuriuose šaukiamasi ugnies dievo Giros (Gibilio), ji įvardijama šio dievo motina. Dievų sąrašuose tapatinama su penkiomis deivėmis, tarp jų ir Iškuro žmona Medimša. Kartais teigiama, kad Dagono sutuoktinė Šalaš iš pradžių buvo atskira dievybė, II tūkst. pr. m. e. susiliejusi su Šala.

Aptiktas babiloniečių astronominis tekstas Mul-Apin, kuriame „Šala, javų varpa“ siejama su Vagos žvaigždynu, iš dalies atitinkančiu Mergelės žvaigždyną. Sąsajų su šiuo įvaizdžiu esama ir kitose kultūrose. Pavyzdžiui, Spikos, ryškiausios šio žvaigždyno žvaigždės, pavadinimas lotynų kalba reiškia javų varpą.

Veneroje yra šios deivės vardu pavadintas kalnas.